Baroko muzika
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Baroko epocha muzikoje prasidėjo XVII amžiuje ir tęsėsi iki XVIII a vidurio.
Išvertus iš italų kalbos, "barocco" reiškia keistas, įmantrus, vingrus. Šis terminas geriausiai apibūdina labai prabangų naujos epochos stilių. Šio laikotarpio muzika labai iškilminga, didinga. Kuriami didelės apimties kūriniai: operos, oratorijos, kantatos.
Baroko muzikai nesvetimi ir puošnumas, grakštumas, daug melizmų. Barokas - polifoninės muzikos viršūnė. Tačiau šalia klestėjo ir homofoninė muzika. Homofoninė muzika atvedė į tonacinę sistemą, kuri sufomavo temperuotą derinimą. Tuo pačiu - instrumentą fortepijoną.
Žymiausi baroko kompozitoriai buvo J. S. Bachas, G. F. Hendelis, K. Monteverdis, A. Vivaldis, H. Perselis, L. Kuperenas, Ž. Ramo ir kiti.

