Mažėjančio naudingumo taisyklė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Pavyzdys, kaip mažėja naudingumas su kiekvienu sekančiu suvartotu produktu. Po 7 produkto kiekvieno sekančio produkto naudingumas yra net neigiamas.
Enlarge
Pavyzdys, kaip mažėja naudingumas su kiekvienu sekančiu suvartotu produktu. Po 7 produkto kiekvieno sekančio produkto naudingumas yra net neigiamas.

Mažėjančio naudingumo taisyklė – ekonomikos taisyklė, kuri sako: kiekvieno sekančio sunaudoto produkto nauda yra mažesnė už prieš tai sunaudotos produkto atneštą naudą. Tuo pačiu vartotojas didinant vartojimą didina naudą, bet kiekvienas sekantis produktas atneša vis mažesnę naudą.

Šita taisyklė dar žinoma kaip pirma Goseno taisyklė.

[taisyti] Pavyzdys

Nusialinęs ir labai ištroškęs vartotojas po kelių valandų paieškų suranda parduotuvę, kurioje gali nusipirkti buteli šalto, gaivinančio vandens. Jis taip ištroškęs, kad kai pardavėjas pasako, kad vandens butelis kainuoja 20 Lt. jis negalvojęs tiek sumoka.

Jis dalinai numalšino savo troškulį bet dar norėtu išgerti vandens. Jo troškulis ne toks didelis, todėl jisai ilgiau galvoja, ar mokėti 20 Lt. už sekantį butelį vandens. Prieina prie to, kad jis maloniai išgers sekantį butelį vandens, tik tuo atveju jei jis kainuos ne daugiau kaip 5 Lt. Jis toliau yra išsekintas, bet tvirtina, kad 20 Lt. per brangu ir eis į kitą parduotuvę. Pardavėjas sutinka parduoti sekanti butelį už 5 Lt. Vartotojas jau visai numalšino troškulį, bet vis dar išgertu. Tada jis pasako pardavėjui, kad mokės už sekanti vandens butelį ne daugiau kaip 1 Lt.

Pardavėjas tvirtai paprašė 2 Lt., todėl vartotojas nuėjo galutinai nenumalšinęs troškulio. Kaina, kuria vartotojas buvo nusprendęs sumokėti už trečia butelį mažesnė už tą, kurios paprašė pardavėjas, todėl vartotojas trečio butelio nepirko.

Maksimali kvota, kurią šiame pavyzdyje vartotojas galėjo sumokėti už vandenį atitinka galutinį vartojimą ir išreikšta pinigais. Tai yra dydis, kuri skirs vartotojas už sekantį vienetą. Kuo daugiau patenkinami poreikiai, tuo vartotojas mažiau mokės už sekantį gėrybės vienetą. Tai reiškia, kad augant vartojimui, sekančiam produkto vienetui suteikiama vis mažesnė vertė.

Iš tikro gyvenime vartotojas neturėtu mokėti skirtingų kainų už sekančius vandens butelius. Kaina butu vienoda visiems tokiems patiems vandens buteliams – pvz.: 2 Lt. nepriklausomai kiek būtu perkama. Aukščiau pateiktas pavyzdys pavaizduoja, kaip vartotojas subjektyviai įkainuoja sekančią gerybę, o ne kiek turėtu sumokėti.

Vartotojas tol pirks prekes, kol gėrybės kainuos tiek, kiek jisai yra nusprendęs už ją mokėti. Jeigu vartotojas už pirmą buteli vandens gali sumokėti 20 Lt, o jinai kainuos tik 2 Lt, tai jam vartojimo naudos viršijimas sudarys 18 Lt. Už antrą butelis vandens sudarys 3 Lt. daugiau naudos nei sumokėta. Trečias vandens butelis jam duotu tik 1 Lt. naudos, o už jį irgi turės mokėti irgi 2 Lt. Vartotojui jis atneštu 1 Lt. naudos mažiau, negu jis už ji sumokėtu, todėl jis nepirks trečio butelio vandens, nes pasiliks pinigus kitų gėrybių pirkimui, kurios atneš jam daugiau arba tiek pat naudos kiek jis už jas sumokėtu.