Sėla (baltų žemė)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sėla - XI-XIII a. dab. Latvijos Sėlijos regione, Lietuvos Rokiškio rajone ir Biržų bei Kupiškio rajonų dalyse gyvenusių sėlių gentinė žemė ("Sėla" ji vadinama tik sąlyginai, – viduramžių raštuose Sėlą žymi lotyniškas "Selonijos" (Selonia, Zelonia) terminas, tačiau pačių sėlių vartotas jų krašto vardas istorikams nežinomas). Minima XIII a. šaltiniuose ir XIII-XIV a. kryžiuočių suklastotuose žemių užrašymo aktuose bei jų nuorašuose.
Sėlos žemė susiformavo greičiausiai X-XI a. Maždaug du trečdaliai šios žemės (sėlių apgyvento ploto) teko dab. Latvijos, o likęs trečdalis – dab. Lietuvos teritorijai.
XIII a. Sėlos šiaurvakarinė riba ėjo šiek tiek šiauriau Dauguvos (sėlių tada gyventa Kuoknesės, Aizkrauklės ir kt. Dauguvos dešiniojo kranto apylinkėse). Šiaurės rytuose tuometinė Sėla siekė kairįjį Dauguvos krantą tarp Aiviekstės įtekėjimo ir Jersikos pilies apylinkės, pietryčiuose – galbūt šiaurinį Sartų ežero galą; pietvakariuose ji apėmė Nemunėlio vidurupį ir aukštupį, o vakaruose siekė Kekuvos upę, įtekančią į Dauguvą priešais Duolės salą, ir žemgalių Upmalos žemę. Labiausiai nesutariama dėl XIII a. Sėlos pietinės ribos, – bandant ją rekonstruoti vien pagal spėjamai sėliškos kilmės vietovardžių paplitimo geografiją ir Mindaugo 1255 m. žemių dovanojimo aktą, kuriame minimos kelios sunkiai identifikuojamos tariamai dab. Lietuvoje esančios Sėlos vietovės, toji riba paprastai nukeliama toli į pietus bei pietryčius – net į dab. Panevėžio, Anykščių, Utenos ir Zarasų rajonus; kita vertus, tokiai viduramžių Sėlos lokalizacijai prieštarauja "sėliškosios" archeologijos ir fizinės antropologijos (kraniologijos) duomenys, iš kurių galima spręsti, kad pietinėje senosios Sėlos (t.y. vad. protosėlių I-VII a. gyvento arealo) dalyje jau nuo VII-VIII a. gyveno lietuviai. Likusi senosios Sėlos dalis (įskaitant beveik visą dab. Lietuvos Rokiškio rajoną, rytinę Biržų rajono dalį ir siaurą šiaurinį Kupiškio rajono pakraštį) X ar XI a. pab. tapo politiškai priklausoma nuo lietuvių (galbūt, nuo hipotetinės Lietuvos kunigaikštystės, – apie tai tarsi byloja nurodytų amžių archeologiniuose sluoksniuose fiksuojamas vėlyvųjų sėlių lituanizacijos proceso paspartėjimas).
X-XIII a. Sėlą sudarė keletas nedidelių žemių (valsčių), o savotiška Sėlos sostinė bent jau nuo XI a. buvo Sėlpilis.
Nuo XII a. pab. iki XIII a. vidurio (?) visa Sėla bent nominaliai priklausė LDK. Pasak Henriko Latvio kronikos, XII ir XIII a. sąvartoje stipri Sėlpilio pilis (lot. castrum Selonum, vok. Selburg) buvo svarbus Lietuvos kariuomenės atsparos punktas: ties šia pilimi lietuviai kartu su savo sąjungininkais sėliais keldavęsi per Dauguvą traukdami į karo žygius prieš dab. Vidžemėje gyvenusius lyvius ir latvius, jų šiaurinius kaimynus estus ir XII a. pab. prie Dauguvos žemupio įsikūrusius vokiečius. Daugelis istorikų mano, kad XIII a. pr. Sėlpilyje netgi galėjo būti įsikūrusi nuolatinė Lietuvos kariuomenės įgula.
1207 ar 1208 m. kalavijuočių kariuomenė kai kuriuos Sėlpilyje gyvenusius Sėlos didžiūnus privertė atsiversti į katalikybę ir atsimesti nuo Lietuvos; netrukus po to kalavijuočiai užvaldė Sėlpilio pilį ir Sėlos žemės šiaurinę dalį.
1218 m. kalavijuočių pavergtoje Sėlos dalyje buvo įsteigta Sėlos vyskupija, kurią kartu su pačia Sėlos žeme popiežiaus pritarimu valdė Rygos vyskupas; 1224 m. jai dar priskirta Rytų Žemgala, tačiau jau 1226 m. Sėlos vyskupija buvo panaikinta, didžiąją jos dalį perduodant Žemgalos vyskupijai.
Livonijos ordinas didžiojoje Sėlos dalyje galutinai įsitvirtino tik po XIII a. vidurio – po to, kai Lietuvos karalius Mindaugas 1255 m. spalio mėn. mainais už taiką visą Lietuvos iki tol valdytą Sėlos dalį atidavė Livonijos kryžiuočiams.

