Calo
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Calo (anksčiau Zincalo) – tai kalba, kurią naudojasi romai (Gitanos arba Zincarli) kilę iš Ispanijos. Prie portugališko – braziliško calao, kataloniško romanó ir braziliško errumantxela sudaro iberišką kalbinę romiškų kabų grupę.
Kalba calo atsirado palaipsniui pereinant romaniškiems ispanų kalbos žodžiams, gramatikai ir fonetikai į romų kalbą. Tyrimai parodė, kad Ispanijos romai prarado galimybę, o paskui įgūdžius kalbėti sava kalba. Dėka calo galėjo bendrauti tarpusavyje.
Kastilijoje nuo XVI a. iki XVII a. rasti dokumentai nurodo, kad romų kalba sutikta priešiškai ir ją vadinama nesuprastu romų žargonu (cingerionza). Ispanų literatūroje Cervantes ir Luiso de Gongoro i Argotas parodomi romai, kurie dar nenaudoja calo kalbos. Iš to galima spręsti, kad calo dar nebuvo susiformavęs. Pirmo calo tekstai atsirado tik nuo XVIII amžiaus.
Pagal Marcėlio Kaurthalio pasiūlytą sistemą, tai yra pogadialektas.
Nežiūrint romų kultūros uždarumo calo žodžiai pateko į ispanų kalbos žargoną per flamengo dainas į Andalūzijos ir kalinių kalbą. XVII a. kastilietiška kalba naudojosi romų kalbos skoliniais.
Skolinių pavyzdžiai: gacho (žmogus iš romiško gadjo), chaval (vaikinas, anksčiau "sūnus"), parnė ("pinigai"), currelar arba currar ("darbininkas"), fetén ("nuostabus"), pinreles ("pėda"), biruji ("šalta"), churumbel ("vaikas").
Dabar calo kalba domisi kalbos žinovai. Bandyta net išversti romų leksiką ir ispanų kalbos posakius pakeisti posakiais iš kitų čigonų dialektų.

