Kristupas Kolumbas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kristupas Kolumbas (Cristoforo Colombo, arba Cristóbal Colón; 1451 m. rugpjūčio 25 d. ar spalio 31 - 1506 m. gegužės 20 d. Valjadolide) - italų keliautojas ir pirklys.
[taisyti] Biografija
Tiksli K. Kolumbo gimimo data ir vieta nėra žinoma. Dabar 6 Italijos ir Ispanijos miestai varžosi dėl to, kad vadintųsi juo tėvyne. Paprastai teigiama, kad jis gimė 1451 (tarp rugpjūčio 26 ir spalio 31) metais neturtingoje šeimoje Italijos pajūrio mieste Genujoje. Pagal kitus tyrinėtojus Kolumbas galėjo būti kilęs iš Genujos apylinkių ar net Emilijos-Romanijos.
1470 metais šeima persikėlė į Savonos miestą į vakarus nuo Genujos, kur Kolumbas dirbo tėvo vilnos perdirbimo versle, o laisvalaikiu su broliu mokėsi kartografijos. Nuo 1474 metų jis pradėjo dirbti įvairiuose laivuose.
K. Kolumbas mirė 1506 m. Valjadolide (Ispanija), palaidotas Sevilijos katedra. Ilgą laiką buvo ginčijamasi, ar Kolumbo palaikai yra Sevilijoje, ar Santo Dominge, tačiau Granados mokslininkai 2002-2006 m. nustatė, kad palaikai yra Sevilijoje (buvo lyginama K. Kolumbo ir jo brolio Diego DNR).
[taisyti] Atradimai
K. Kolumbas žymiausias tuo, kad su Ispanijos vėliava 1492 metais perplaukė Atlanto vandenyną ir pasiekė Amerikos krantus, nors tuo metu tikėjo, kad priplaukė Tolimuosius Rytus. Išplaukęs trimis laivais „Niña“, „Pinta“ ir „Santa Maria“ Kolumbas tikėjosi įrodyti, kad Žemė yra apvali ir Indiją galima pasiekti plaukiant į priešingą pusę. Tuo metu idėja, kad Žemė yra sferinės formos jau buvo gana paplitusi ir Kolumbo idėjai prieštarauta daugiau dėl to, kad manyta, jog vandenynas esantis tarp Indijos ir Europos yra per didelis, kad jį būtų galima perplaukti.
Kristupas Kolumbas nebuvo pirmasis žmogus, pasiekęs Amerikos žemyną, nes šis jau buvo apgyvendintas. Taip pat jis nebuvo pirmasis tai padaręs europietis, kadangi dar XI amžiuje tai pirmieji padarė vikingai (Leifas Eriksonas), kurie ten įkūrė trumpai gyvavusią koloniją, kur dabar yra L'Anse aux Meadows. Taip pat pasak Gavin'o Menzies'o (anglų jūrininkas, tyrynėtojas) 1421 metais Amerikos žemyną pasiekė kiniečių laivynas(knyga: "1421 metai kai Kinija atrado Ameriką").
Kolumbas pirmiausiai atplaukė į Bahamų salas, o vėlau ištyrė ir kitas Karibų jūros salas, įskaitant Kubą ir Espanjolą (dabartinį Haitį). Žemyninę Amerikos dalį Kolumbas pasiekė tik trečiosios ekspedicijos metu ir vėliau ištyrė dalį Centrinės ir Pietų Amerikos krantų.
Kolumbo ekspedicijos sąlygojo ilgalaikius Senojo ir Naujojo Pasaulio santykius, apsikeitimą rūšimis (žalingais virusais bei bakterijomis, naudingais - bulvėmis, pomidorais, kukurūzais, arkliais), taip pat Amerikos kolonizavimą.
[taisyti] Kelionės
- 1492 m. atrado Bahamų salyną, Kubos šiaurinę pakrantę ir Haičio salą.
- 1493-1496 m. atrado keletą salų Mažuosiuose Antiluose, Puerto Riką, Jamaiką ir pietinį Kubos krantą.
- 1498-1500 m. atrasta Trinidado sala ir dalis Pietų Amerikos pakrančių.
- 1502-1504 m. atrastos Centrinės Amerikos pakrantės iš Atlanto vandenyno pusės nuo Hondūro iki Darjeno įlankos.
[taisyti] Ispanija XV a. antroje pusėje
1469 m. Kristilijos karalienė Izabela I ištekėjo už Aragono sosto įpėdinio Ferdinando II. 1479 m. Ferdinandas paveldėjo sostą ir pačios stambiausios Pirėjos valstybės susijungė į vieningą Ispaniją. 1480 m. — 1485 m. karališkai šeimai įkūrus inkviziciją numalšino stambių feodalų ir dvariškių pasipriešinimą ir taip įtvirtino savo absoliučią valdžią.
1492 m. spaudžiant apsijungusiai Ispanijai krito paskutinė Pirėnų pusiasalio musulmoniškoji valstybė – Granadsko emyratas. Tuo pačiu baigėsi rekonkistos periodas, tęsiąsis aštuonis amžius.
Išspendusi vidines problemas Ispanija pradėjo vykdyti išorinę ekspansiją. Čia kaip tik sutapo karališko dvaro (naujos valstybės pajamos), miesto buržuazijos, katalikų bažnyčios (pagonių vertimas į krikščionybę ir Ispanijos dvarininkijos, nes ji pabaigus karą su maurais liko be darbo.
[taisyti] Naujojo kelio idėjos gimimas
Iki 1472 m. K.Kolumbas gyveno Genujoje, o nuo 1472 m. Savonoje. XV a. septintame dešimtmetyje dalyvavo jūrų ekspedicijose. Yra prielaida, kad dar 1474 m. astronomas ir geografas Paolo Toskanelis laiške jam pranešė, kad jo manymu Indiją galima pasiekti daug trumpesniu keliu, jei plaukti į vakarus. Gali būti jau tada Kolumbas galvojo pasiekti Indiją plaukiant į vakarus. Vadovaujantis Toskavėlio patarimais jis pats atliko skaičiavimus ir nusprendė, kad visų patogiausiai plaukti per Kanarų salas, nuo kurių iki Japonijos 5 tūkstančiai kilometrų.
1476 m. Kolumbas persikrauto į Portugaliją, kur gyvena 10 metų. Per tą laiką jis spėja pabuvoti Anglijoje ir Gvinėjoje. Jis pasiūlė savo projektą Portugalijos karaliui Žuanui II, bet po ilgo tyrimo projektas buvo atmestas.
[taisyti] Projekto įgyvendinimas
1485 m. Kolumbas su sūnumi Diegu pervažiuoja į Ispaniją. Jis dar kartą pasiūlo savo projektą, tik šį kartą Ispanijos karaliui. Tuo pačiu laiku jis užmezga ryšius su karaliaus patarėjais finansų reikalams, pirkliais ir bankininkais. Kolumbo pasiūlymą tyria šventikai, kosmografai, juristai, vienuoliai, dvariškiai. Jo siūlymai atmetami ir pačiu paskutiniu momentu priimami, kai jisai būna jau kelyje į Prancūziją. Padėjo tai, kad Sevilijos pirkliai jam pasiūlė paskolą ekspedicijos aprūpinimui.
1492 m. balandžio 30 d. karališkoji šeima suteikia Kolumbui ir jo palikuonims titulą „donas“ (tai yra jis tampa dvariškiu) ir pažada, kad jis sėkmės atveju bus visų salų ir kontinentų admirolas, kuriuos jis atras ar nusipirks, o titulą perduos kaip palikimą. Kolumbas tampa vice - karaliumi ir pagrindiniu teritorijų valdytoju.
[taisyti] Pirma Kolumbo kelionė
1492 m. gegužės 22 d. Kolumbas atvyko į Paloso miestą, kuriame pagal karaliaus įsakymą turėjo gauti dvi karaveles. Miestas jam atidavė karaveles Nina ir Pinta. Laivai turėjo apie 20 metrų ilgio ir 7 metrus pločio. Savo flagmanu Kolumbas iš Juano de la Cosa išsiderėjo didesni laivą Santa Marija. 1492 m. rugsėjo 3 d. karaka Santa Marja (280 tonų) kartu su dvejomis karavelėmis - Pinta (240 tonų) ir Nina (100 tonų), kuriuose kartu buvo 90 žmonių pakėlė bures. Kelionė truko du mėnesius. Spalio 12 d. 2 valandą ryto jūreivis Rodrigo de Trianas pamatė žemę. Pas vietinius pastebėti auksiniai daiktai. „Indėnai“ nurodė kelią į pietus. Kolumbas iš to padarė išvadą, kad yra šiaurėje nuo pagrindinės žemės ir nuplaukęs į pietryčius spalio 28 d. atrado Kubą, gruodžio 6 d. Haičio salą (Hispaniolę), kuria pasirinko savo butu. Kai sudužo flagmanas Santa Marija o per audrą prarastas ryšys su Pinta, Kolumbas Ninoje nusprendė asmeniškai pranešti apie naujo kelio į Aziją atradimą Ispanijos dvarui. Gruodžio 16 d. palikes dalį įgulos Navidado forte Hispanioloje (Haičio saloje), 43 savanoriai išplaukė atgal. 1493 m kovo 21 d. užsuko į Seviliją iš kurios pranešė į Barseloną Kastilijos monarcham, kad kelionė pavyko.
Kolumbas atplaukęs į kontinentą plačiai išreklamavo savo sėkmę. Kelėtą dienų prieš kelionę į Barseloną jis išsiuntė žmones su auksu ir spalvotomis aromis (paūgomis), kurie skelbė apie jo pergalingą grįžimą. Kelyje į juos žiūrėjo tūkstančiai žioplių ir vaikų.
Susitikus su karališka pora Ferdynandu II ir Izabėla I Kolumbas papasakojo kokie turtai jų laukia naujosiose žemėse. Tai iššaukė atradimo karštinę ir kitas epizodas buvo antra Kolumbo kelionė.
[taisyti] Kelionės chronologija
- 1492 m. rugpjūčio 3 d. – Kolumbas išplaukė iš Paloso įlankos.
- rugsėjo 6 d. — užtaisius skylę „Pintoje“ ekspedicija keliauja toliau į vakarus, iš Kanarų salyno Gomerio salos.
- rugsėjo 16 d. — ekspedicijos kelyje pradėjo rodytis žalių augalų grumulai. Palaipsniui jų atsirasdavo vis daugiau. Per tokią keistą vietą laivai plaukė tris savaites. Taip atrasta Sargaso jūra.
- spalio 7 d. — pareikalavus komandai, nusprendusiai, kad prašoko“ Japoniją, laivai pradeda plaukti piečiau.
- spalio 12 d. — 2 valandą po vidurnakčio iš laivo „Pinta“ atrandama žemė.
- spalio 13 d. — Kolumbas išsilaipino krante, iškėlė Kastilijos vėliavą ir formaliai sudaręs notarinį aktą tapo salos valdytoju. Salą pavadino San Salvadoru (dabar tai Votlingo sala, viena iš Bahamų salų, į šiaure nuo Haičio. Jos koordinatės — 24º š. i. ir 74º 30' v. i. Saloje ispanai pamatė vietinius gyventojus. Tai buvo аravakai — tauta, kuri per 20 – 30 metų bus pilnai sunaikinta. Aravakai vaikščiojo visiškai nuogi, ant kūno išsipaišę ritualinius ženklius. Geležinių ginklų jie neturėjo. Jūra jie plaukiojo irkluojamomis valtimis, į kurias tilpo po 40 žmonių. Čia vietiniai padovanojo Kolumbui „sausus lapus“ – tabaką. Kolumbas pamatęs pas juos aukso gabaliukus paėmė 6 aravakus į nelaisvę ir privertė parodyti kelią toliau. Dvi savaites Kolombas plaukė piečiau, atrasdamas naujas Bahamų salas. Čia vietiniai gyventojai nešiojo medvilninius drabužius. Jų namuose ispanai pirmą kartą pamatė hamakus. Iš vietinių gyventojų ispanai sužinojo apie pietinę salą Kubą.
- spalio 28 d. — Kolumbas išsilaipino Bariel įlankoje, šiaurės rytų Kuboje, 76º v. i. Kreipiantys į vietinius gyventojus Kolumbas nusprendė, kad yra viename iš Rytų Azijos pusiasalių, bet čia nerado nei aukso, nei prieskonių, nei didelių miestų. Jų namai buvo pastatyti iš medinių šakų, nendrių, augino medvilnę, [[[bulvė|bulves]], tabaką ir kukurūzus. Nusprendęs, kad pasiekė pačią skurdžiausią Kinijos dalį nusprendė pasukti į rytus, kur jo manymu turėjo būti Japonija.
- lapkričio 13 d. — pas vietinius sužinojęs apie salą, kur yra labai daug aukso, Kolumbas nuplaukė į rytus jo ieškoti.
- lapkričio 20 d. — prapuolė „Pinta“. Du likusieji laivai nuplaukė į rytus, kur pasiekė rytines Kubos apylinkes – Maisos įlankos.
- gruodžio 6 d. — atradęs Haičio salą, Kolumbas pavadino Espanjola, todėl, kad jos toliai pasirodė panašus į Kastilijos žemes. Plaukiant šiauriniu krantu, ispanai atrado Tortugos salą.
- gruodžio 25 d. — „Santa Marija“ sėdo ant rifų. Su vietinių gyventojų pagalba iš laivo pavyko nuimti patrankas, atsargas ir brangų krovinį. Iš laivo likučių buvo pastatytas fortas pavadintas Navidadu (Kūčios). Kolumbas paliko 39 jūreivius, apginklavo patrankomis nuimtomis iš „Santa Marijos“ ir paliko atsargų metams, o pats 1493 m. sausio 4 d. paėmęs keletą salos gyventojų su mažu laivu „Ninja“ išplaukė į jūrą.
- 1493 m. sausio 6 d. — prie Espanjolos šiaurinio kranto “Ninja“ sutiko „Pintą“.
- sausio 16 d. — abu laivai išplaukė atgal.
- vasario 12 d. — pakilo audra ir laivai pametė vienas kitą. Audra buvo tokia didelė, kad ispanai jau pasiruošė žūti.
- vasario 15 d. — kai vėjas truputi nutilo, jūreiviai pamatė žemę ir vasario 18 d. „Ninja“ priplaukė prie salos, pavadintos nuskendusio laivo vardu, „Santa Marija“ Azorų salos.
- kovo 15 d. — „Ninja“ pasiekė Ispaniją. Tą pačią dieną tenai atplaukė ir „Pinta“. Tą pačią dieną atplaukė ir „Pinta“. Kolumbas atvežė su savimi čiabuvius, kuriuos vadino indėnais, truputi aukso, vaisius, paukščius ir jų plunksnas.
[taisyti] Pasaulio padalinimas
1452 m. — 1456 m. popiežiai Nikalojus V ir Kaliksas III Portugalijai suteikė teisę valdyti žemes atrastas į pietus ir rytus nuo Bohadoro iškyšulio, „iki pačių indėnų“.
Kristupo Kolumbo grįžimas iš savo pirmos kelionės ir žinios apie tai, kad jis atrado „Vakarų Indiją“, sujudino Portugaliją – šitas atradimas naikino jai suteiktas teritorines teises. Kastilija nesutiko su popiežiaus leidimu, siekdami įteisinti atradimo pirmumą. Konfliktą galėjo išspręsti tik popiežius.
1493 m. gegužės 3 d. popiežius Aleksandras VI paskelbė, kad visos žemės, kurios atrado Kastilija ar atras vakariau meridiano esančio 100 ligų vakariau Žaliojo Kyšulio turi priklausyti Ispanijai, o ryčiau tos linijos turės priklausyti Portugalijai. Popiežiaus sprendimas tapo Ispanijos – Portugalijos derybų pagrindas, kurios po metų 1494 m. birželio 7 d. baigėsi Tordesilijos sutartimi.
[taisyti] Antra kelionė
Jau tais pačiais metais paskubomis buvo suorganizuota nauja ekspedicija, kuriai vadovavo Kolumbas.
Jei 1492 m. vasara Kolumbui teko keletą mėnesių rinkti 90 žmonių pirmai kelionei, tai kai grįžo, buvo tiek norinčiu, kad reikėjo juos atrinkinėti ir žmonių kiekis buvo sumažintas iki 1500 – 2500, o laivų kiekis iki 15 – 17 (dėl tikslaus laivų skaičiaus iki šiol diskutuojama). Į kelionė buvo paimti taip pat arkliai, kiaulės, žmonės gaudyti apmokyti šunys. Vėliau Kolumbas pasakė, kad net siuvėjai buvo pasiruošę keliauti, kad tik galėtu greita praturtėti. Galiausiais į ekspediciją buvo paimti ir misionieriai, kurie nusprendė evangelizuoti atrastų žemių gyventojus.
Kita kelionė prasidėjo 1493 m. rugsėjo 25 d. Tuo kartu Kolumbas pasirinko labiau pietinę trasą ir atrado Mažuosius Aptikus. Atrado eilinę salą Dominiką, Marija-Galante, Gvadelupą, Antigvą ir Puerto Riką. Lapkričio 22 d. Kolumbas dar kartą atplaukė į Haičio salą, susitikti su paliktais žmonėmis. Jis sužinojo, kad visi žuvo kovodami su vietiniais Indėnais. Palikęs didžiąją dalį žmonių ieškoti aukso ir kurtis saloje, pats su 150 žmonių įgula nuplaukė Kubos pietiniais krantais ir atrado Jamaiką. Saloje likę žmonės pasklido po teritoriją, pradėjo plėšti, prievartauti, versti vietinius kasti auksą.
Tuo tarpu Kolumbo autokratija ir nesiskaitymas supykdė didelę dalį įgulos. Daug nepatenkintu darbu ir legendinių turtų nebuvimo pradėjo patys ieškojimus. Kiti patys grįžo į Ispaniją visaip kritikuodami Kolumbą. Įtakingi Kolumbo priešai siekė, kad į jo vietą būtu pastatytas karališkas vietininkas. Tokioje situacijoje kovo 19 d. Kolumbas iškeliavo atgal, grįžo birželio 11 d. Dvare turėjo atsiginti nuo jam mestu kaltinimų, gavo savo privilegijų patvirtinimą ir pažadą organizuoti trečią kelionę.
[taisyti] Kelionės chronologija
- 1493 m. rugsėjo 25 d. — ekspedicija išplaukė iš Kardiso. Kanarų salose paėmė cukranendres ir šunis, išmokytus medžioti žmones. Plaukė maždaug 10º piečiau, negu pirmą kartą. Vėliau tuo keliu pradėjo naudotis visi laivai plaukiantys iš Europos į „Vakarų Indiją“.
- Pučiant pakeleivingam vėjui (Atlanto vandenyno ekvatoriaus ribose vėjai pastoviai pučia į vakarus) kelionė truko tiktai 20 dienų. 1493 m. lapkričio 3 d. (sekmadienis) buvo atrasta sala iš Mažųjų Antilų salyno, pavadintu Dominika.
- lapkričio 4 d. — ekspedicija atplaukė į pačią didžiausią salą, pavadinta Gvadelupa. Atrastose salose gyveno karibai, rengiantis didelėmis valtimis žygius į salas apgyvendintas taikių aravakų. Jų ginklai buvo lankai ir strėlės su atgaliais iš vėžlių kiautų ar žuvų kaulų.
- lapkričio 11 d. — atrastos Monserato, Antigva ir Nevio salos.
- lapkričio 13 d. — prie Santa Kruzo įvyko pirmas ginkluotas susirėmimas su karibais.
- lapkričio 15 d. — į šiaurę nuo Santa Kruzo atrastas archipelagas, kurį Kolumbas pavadino „Vienuolikos tūkstančių merginų salomis“ dabar jos vadinamos Virginijos salomis. Apiplaukę archipelagą iš abiejų pusių lavai susitiko po trijų dienų už salų.
- lapkričio 19 d. — ispanai išlipo didelės salos vakarinėje dalyje, kurią Kolumbas pavadino San Huan Batista. Nuo XVI a. jinai vadinama Puerto Riku.
- lapkričio 27 d. — laivynas atplaukė per pirmąją ekspediciją pastatyto Navidado forto, bet ispanai rado tik gaisro pėdsakus ir lavonus.
- 1494 m. sausio mėnesį — į rytus nuo sudeginto foto pastatytas miestas, pavadintas Izabelė. Daugelis ispanų apsirgo geltonąją karštinę. Būrys ispanų pasiustas į šalies gilumą rado aukso upelio smėlyje ir kalningame San Kordilero Sentilio rajone.
- 1494 kovo mėnesį — Kolumbas į salos vidurį surengė žygį. Tuo tarpu Izabelėje nuo karščio sugedo didžioji dalis valgomųjų atsargų ir Kolumbas nusprendė palikti tik 5 laivus ir apie 500 žmonių, o likusius nusiųsti atgal į Ispaniją. Su jais jis perdavė karaliui pranešimą, kad rado didelius aukso telkinius ir paprašė atsiųsti gyvulių, maisto ir žemės ūkio įrangos, pasiūlės už juos mokėti vergais, kuriuos padarys vietinius gyventojus.
- 1494 m. balandžio 24 d. — Izabelėje palikęs garnizoną, vadovaujamą savo jaunesniojo brolio Diego, Kolumbas išplaukė trejais nedideliais laivais į vakarus pro pietryčių Kubos krantų.
- gegužės 1 d. — rado siaurą ir gylę įlanką (dabartinis miestas su įlanka Guantananamo). Toliau į vakarus – kalnus — Siera Maestro. Iš čia Kolumbas pasuko į pietus.
- gegužės 5 d. — atrado salą Jamaiką (Kolumbas ją pavadino Santjago).
- gegužės 14 d. — perėjęs šiaurinius Jamaikos krantus ir neradęs aukso Kolumbas grįžo prie Kubos. Sekančias 25 dienas laivai plaukė pro mažas salas pro pietinį salos krantą.
- birželio 12 d. — nuplaukęs 1700 km. pro pietinį Kubos krantą ir nepriplaukęs tik 100 km. iki jo pabaigos Kolumbas nusprendė pasukti, todėl, nes jūra pasidarė labai sekli, jūreiviai pradėjo nerimauti, o maistas baiginėjosi. Prieš tai, kad jį Ispanijoje neapkaltintu paviršutiniškumu pareikalavo iš komandos prisiekti, kad Kuba, dalis kontinento, o toliau plaukti nėra prasmės. Pasukus atgal ekspedicija atrado Evanhelistos salą (vėliau pavadinta Pinosu, o nuo 1979 m. – Huventudu.
- birželio 25 d. — rugsėjo 29 d. — grįžtant atgal Kolumbas iš pietvakarių aplenkė Jamaiką ir praplaukęs pietinius Espanjoles krantus grįžo į Izabelę. Tuo laiku Kolumbas labai sirgo.
- Per paskutinius penkis mėnesius antras Kolumbo brolis, Bartolomėjus atvedė tris laivus su kariuomene ir atsargomis. Ispanų grupė užgrobė juos ir pabėgo namo. Likusieji išsibėgiojo per salą plėšdama ir prievartaudama vietinius. Vietiniai pradėjo priešintis ir nužudė dalį ispanų. Grįžęs Kolumbas sirgo penkis mėnesius ir kai pasveiko, tai 1495 m. kovo mėnesį organizavo Espanjoles užkariavimą su 200 kareivių. Vietiniai buvo beveik beginkliai, Kolumbas prieš juos naudojo kavaleriją (raitelius) ir specialiai apmokytus šunis. Po 9 mėnesių sala buvo nukariauta. Indėnai buvo apdėti mokesčiais, padaryti vergais darbui aukso kasyklose ir plantacijose. Indėnai bėgo iš gyvenviečių į kalnus, mirė nuo nežinomų ligų, atvežtu kolonistų iš Europos. Tuo tarpu kolonistai persikėlė gyventi į pietinę salos dalį, kur 1496 m. Bartolomejus Kolumbas įkūrė miestą Santo Domingą – busimąją Espanjolos centrą, o vėliau Dominikos Respublikos sostinę.
- Tuo tarpu Ispanijos karališkoji šeima nusprendusi, kad pajamos iš Espanjolos (nedaug aukso, vario, vertingos medienos ir keletas šimtų vergų atsiustu Kolumbo į Ispaniją) nereikšmingos, leido visiems Kastilijos pavaldiniams persikelti gyventi į naujas žemes, už tai sumokant auksu.
- 1496 m. birželio 11 d. Kristupas Kolumbas grįžo į Ispaniją ginti prieš tai jam suteiktas teises. Jis pateikė dokumentą, pagal kurį jis pasiekė Azijos kontinentą, (iš tikro tai buvo Kubos sala). Taip pat jis pareiškė, kad atrado nuostabią šalį Ofirą, kur buvo kasamas auksas dėl biblinio Solomono karaliaus. O galiausiai jis pasiūlė į naujas žemes nusiųsti ne laisvus gyventojus, o kriminalinius nusikaltėlius, jiems trumpinant laiką per pusę. Paskutiniam pasiūlymui pritarė elitas, nes iš vienos pusės Ispanija atsikratytu nuo nepageidaujamo elemento ir sumažintu išlaidas jų išlaikymui, o iš kitos pusės įsisavintu žemes labai negro charakterio „žmoniškaisiais resursais“.
[taisyti] Trečia kelionė
Nežiūrint to, kad Kolumbas išsaugojo visas savo privilegijas, jis neatgavo pasitikėjimo, kuri turėjo anksčiau. Kad organizuoti trečią ekspediciją turėjo laukti net iki 1498 m. Gegužės 30 d. jis išplaukė šešiais laivais su 300 žmonių, kuria tarpe buvo ir nusikaltėlių iš kalėjimų. Dabar jis laikėsi dar pietesnio kurso 9º 30' š. p. Tris laivus paprasčiausiai nusiuntė į Haitį, kai tris kiti išplaukė į pietryčius ieškoti išsvajotos Indijos. Liepos 31 d. atrado Trinidado salą. Paskui pirmą kartą pasiekė Amerikos kontinentą prie Orinoko upės. Jos deltą tyrinėjo dvi savaites ir susirgęs nuplaukė į šiaurės vakarus ir atvyko į Haitį, kur tuo tarpu buvo įkurta Ispanijos pirma kolonija Rytų Indija, Santo Domingas. Rugsėjo 20 d. atplaukęs į Santo Domingą surado sukilusius kolonistus prieš jo brolį. Viskas baigėsi tuo, kad Kolumbas turėjo užtvirtinti indėnus prie kolonistų (repartimiento) ir jiems paskirti po didelį žemės plotą.
Ispanijos visuomenės santykiai Santo Dominge nebuvo geri. Autokratinis Kolumbas kėlė savo žmones, o konkrečiai savo sūnų - Diegą. Dėl ekonominės naudos nebuvimo ir sunkumų su čiabuviais kilo nepasitenkinimas. Kaip ir per pirmą kelionę žinios apie problemas pasiekė ir karalių. Tada buvo nuspręsta veikti ryžtingiau. 1500 m. birželyje į vakarus išsiųstas Franciška Bobadilas, kuris turėjo plačius įgaliojimus. Sužinojęs apie situaciją Haityje jis liepė areštuoti Kolumbą ir jo sūnų ir su antrankiais išsiuntė į Ispaniją. Ispanijoje Kolumbas vėl išsigynė ir įgavo karaliaus pasitikėjimą. To rezultatas buvo ketvirta ir paskutinė kelionė į Ameriką.
[taisyti] Ketvirta kelionė
1502 m. gegužės 9 d. flotilė iš 4 laivų ir 150 žmonių išplaukė į vakarus. Tuo kartu situacija buvo labai karštą. Tuo tarpu Vasko da Gamas atvėrė kelią į Indiją aplink Afrikos kontinentą. Kolumbas siekė įrodyti, kad jo kelias į Indiją yra trumpesnis, pelningesnis ir saugesnis. Jo siekis buvo surasti vandens kelią, kuris atvertu kelią į Indiją. Jis tikėjosi, kad jis yra vakariau Kubos. Ten ir nuplaukė. Jis ten pasiekė Hondūrą ir Meksiką ritinėse Nikaragvos krantuose. Tenai jisai iš vietinių sužinojo apie "turtingas karalystes" (Majų Civilizacija, o gali būti ir apie Inkų valstybę) ir "didžiąją jūrą" (Ramųjį vandenyną) esanti toliau į vakarus, bet ir labai stengiantis negalėjo jo pasiekti. Praradus du iš keturių laivus jis nusprendė grįžti į Kubą, o vėliau į Jamaiką. Ten pravalėjo likusius laivus pasodinti ant smėlio. Sunaikintų laivų medžiagos buvo panaudotos siekiant stiprinti gyvenvietę. Vienas iš Kolumbo draugų Diegas Mendezas, su indėnišku laiveliu nuplaukė prašyti pagalbos. Tik po kelių mėnesių kelionės pasiekė Haitį, iš kur atvedė pagalbą. Tuo tarpu Kolumbas labai susirgo ir 1504 m. lapkričio 25 d. sergantis pasiekė Ispaniją.
[taisyti] Masinė Espanjolos kolonizacija
Tuo laiku į Ispaniją pradėjo eiti auksas ir perlai surinkti Perliniame krante, (pietinis Karibų juros krantas). Į vakarų Indiją pradėjo keltis šimtai ir tūkstančiai žmonių norinčių praturtėti. Nuo 1502 m. prasidėjo masinis Antilų salų apgyvendinimas.
Ispanai žvėriškai elgėsi su vietiniais gyventojais. 1515 m. vietinių Haičio gyventojų buvo jau mažiau kaip 15 tūkstančių, o XVI a. viduryje jų nebuvo jau visai. Į Espanjolą pradėjo vežti vergus iš Mažųjų Antilų salų, o taip pat „laukinius“ iš Kubos, Jamaikos ir Puerto – Riko. Kai vietiniai gyventojai pradėjo prapulti ir tenai, sustiprėjo masinė jų medžioklė Pietų Amerikoje, o galiausiai pradėjo vežti vergus iš Afrikos. Jų palikuonis dalinai susimaišę su ispanais galiausiai apgyvendino visą Haičio salą.
[taisyti] Kolumbo bendraamžininkų kelionės į Pietų Ameriką
Iš karto panaikinus Kolumbo monopolines teises į Naujas Žemes tenai iš karto pradėjo organizuoti ekspedicijas pirmų ekspedicijų dalyviai.
Pirmais tapo Pedro Alonso Ninjo ir Alonso Oheda. Pedro Alonso Ninjo 1499 m. —1500 m. aplankė Karibų jūroje Perlų krantą į vakarus nuo Pairijos įlankos ir atsivežė patį didžiausią XV a. laimikį 38 kg. perlų.
Alonso Oheda į 1499 m. ekspediciją pasiėmė ir Florencijos bankininkų atstovą, kurie finansavo jų ekspediciją Amerigo Vespuči. Priplaukęs prie Pietų Amerikos kontinento 5º š. p., Oheda nuplaukė į šiaurės – vakarus, nuplaukė 1200 km. pro Gvianos ir Venesuelos krantus iki Orinokos deltos, toliau per Karibų jūros sąsiaurį iki Perlų jūros.
Tuo tarpu Amerigo Versučis plaukdamas pietryčių kryptimi atrado Amazonės upės ištakas ir Papa. Paplaukęs valtimis 100 km. upe jis taip ir nesugebėjo išsilaipinti, nes krantai buvo apaugę tankiu mišku. Judėti į pietryčius buvo labai sunku dėl didelio priešpriešinio vandens judėjimo. Taip jie atrado Gvianos tekėjimą. Viso Vesručis atrado 1200 km. šiaurės rytų Pietų Amerikos. Grįžtant Versučis išlipo Trinidade o vėliau susijungė su Ohedos laivais. Jie kartu plaukė vakariniais Perlų jūros krantais ir atrado rytinę Karibų Andų dalį, dalyvavo kariniuose susirėmimuose su nesvetingais indėnais, atrado salas Kjurasao ir Аruba — labiausiai į vakarus nutolusios Mažųjų Antilų salos. Įlanką į vakarus Oheda pavadino Venesuela, („Mažoji Venecija“). Paskui toks pavadinimas paplito per visą pietų krantą iki Orintos deltos. Viso Oheda ištyrinėjo daigiau kaip 3000 km. šiaurės kranto nežinomos sausumos ir taip nerado jos galo ir tai buvo galima spręsti, kad tai kontinentas.
1499 m. gruodį į ekspedicija išplaukė dar vienas pirmos ekspedicijos dalyvis – Vincentas Janes. Jis pirmas iš ispanų kirto ekvatorių, o 1500 m. sausio 26 d. pasiekė pačią rytinę Pietų Amerikos kontinento dalį – San Rokį. Pinsonas išlipo į krantą ir įformino įėjimo į vadovus aktą, galiausiai ta žemė gavo pavadinimą Brazilija. Iš čia keliaudamas į šiaurės vakarus Pisonas antrą kartą atrado Paros ištakas, Amazonės, pasiekė Gvianą ir Orinokos ištakas.
Tuo pačiu laiku įvyko dar kelios ekspedicijos (jų pagrindinis tikslas buvo rasti perlų ir pagauti vergų, kuriuos galėtu parduoti Ispanijoje), galiausiai pradėjo aiškėti šiaurės ir rytų kontinento krantai ir aiškėjo, kad jo didžioji dalis yra žemiau ekvatoriaus ir tai rieškė, kad tai negali būti Azija.
[taisyti] Paskutiniai gyvenimo metai
Po ketvirtos kelionės Kolumbas stengėsi susitikti su karaliumi. Jo didžiausia rėmėja Izabelė jau buvo mirusi. Karalius Ferdinandas kaip besistengtu Kolumbas nesuteikė jam audiencijos. Nebuvo išpildyta nei viena iš ankstesnių privilegijų. Paliktas, nemylimas ir nuliūdęs Kolumbas mirė po dviejų metų. Kita Kolombo dviejų sekančių gyvenimo metų versiją gaubia paslaptis (Manuskriptas iš Pūros), pagal kurią Kolumbas mirė daug vėliau ir dar kartą surengė ekspediciją į Rytų Indiją. To šaltinio autentiškumas tarp mokslininkų kelia dideles abejones.
[taisyti] Įvykiai po mirties
Po Kolumbo mirties 1506 m. jo kūnas buvo palaidotas Sevilijoje (Ispanijoje), o paskui imperatorius Karlas V nusprendė išpildyti jo pomirtinį norą ir jį palaidoti Rytų Indijos žemėje. Kolumbo kūną 1540 m. nuvežė į Espanjoles salą (tada taip vadino Haiti) ir palaidojo Santo – Dominge. Kai XVIII a. – XIX a. sankirtoje dalis Espanjoles perėjo iš ispanų prancūzams (pradėjo vadintis Haitis), jo kūnas buvo pervežtas į Kubą. Kai iš salos 1889 m. buvo išvaryti ispanai Kolumbo kūną vėl grąžino į Santo – Domingą, o paskui į Seviliją.
XIX a. gale restauruojant katedrą Dominikos Respublikoje rūsyje buvo rasta dėžė su kaulais, ant kurios buvo parašyta, kad jie priklauso Kolumbui. Po to tarp Sevilijos ir Santo – Domingo kilo ginčas, kur palaidotas didysis atradėjas.
2003 m. šio klausimo tyrimu užsiėmė grupė genetikų ir antropologų vadovaujama Grenados universiteto teisminės medicinos ir FTB akademijos profesoriaus Kvantiko Hose Antonio Lorenzė. Sevilijoje eksklumuoto kūno likučiai priklauso labai liesam 45 metų vyrui, kai Kolumbas priešingai buvo tvirto kūno sudėjimo ir mirė 55 – 60 metų amžiaus.
Dabar tiriami kiti kūno likučiai, kurie buvo eksklumuoti 2003 m. spali prie švyturio – paminklo Kolumbui Santo – Dominge. Gali būti, kad Kolumbo kūnas visiškai prarastas per daugelį perkėlimų.
[taisyti] Kilmės paslaptis
Dar viena paslaptis yra Kristoforo Kolumbo kilmė. Pagal visuomeninę nuomonę jisai gimė Genujoje audėjo šeimoje. Bet ispanai tvirtina, kad jis buvo nesantuokinis Ispanijos princo De Viano sūnus ir saugodamas šią paslaptį save pristatydavo kaip prasčioką.
Kita versija, iškelta ispanų ir amerikiečių istorikų, jisai buvo gimęs Maljorkos saloje. Jis kruopščiai slėpė šį faktą, taip kaip jaunystėje buvo Korsikos laivo kapitonas ir kariavo prieš Aragono karalių, Ispanijos valstybės karaliaus Ferdinando tėvą.
Tvirtinant šitą hipotezę skelbiama, kad savo laiškuose Kolumbas niekada nenaudojo italų kalbos. Parašytų tekstų stilistika, kalba ir raštas rodo, kad jis buvo kultūringas ir išsilavinęs žmogus, bet visai ne prasčiokas, kuris per klaidą atrado Naująjį Pasaulį.
Dar pagal vieną versiją jis buvo krikštytas žydas ir todėl vienu laiku užsiiminėjo kartografija ir kaligrafija, charakteringa tų metų žydų profesiją.
Kolumbo išvaizda žinoma pagal portretus, kurie buvo nutapyti jau po jo mirties. Baltorome de Las Kalas, matęs Kolumbą 1493 m. aprašo jį taip:
"Aukštas, aukštesnis už vidutinį, pailgo veido kelianti pagarbą, erelio nosis, akys mėlynai – pilkos, balta oda su raudonumu, barzda ir ūsai jaunystėje buvo rausvi, bet darbuose pražilo"
[taisyti] Dar žiūrėkite
- Kolumbo kiaušinis

