Lietuvių liaudies muzika
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
[[]]Skirtingai nei kitos kultūros sritys, lietuvių liaudies muzika tikrai turi ryškų tautinio identiteto atspalvį.
Lietuvių liaudies instrumentai :
Lietuvių liaudies dainų skirstymas :
- Vaikų dainavimas – rateliai žaidimai ir k.t.
- Darbo dainos – plovimo, kūlimo, bulviakasio.
- Vestuvių dainos – išleidimo, sugultuvių
- Karinės – istorinės dainos
- Lopšinės
- Raudos
- Kalendorinės dainos
Dainos Lietuvos kaime skambėdavo nuo amžių. Lietuvių liaudies dainas savo raštuose mini Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas, Markas Pretorijus. Pirmasis lietuvių liaudies dainą su melodija užrašė Bridžius Gedkantas 1634m. Tris lietuvių liaudies dainas (be melodijų) 1745 m. paskelbė Pilypas Ruigys (1675-1749 m.) studijoje „Lietuvių kalbos kilmės, esmės ir savybių tyrinėjimas.“
Pirmasis liaudies dainų rinkinys „Dainos“ paskelbtas Liudviko Rėzos 1825m. Apie lietuvių liaudies Rėza rašė:„Užrašant ir pažymint ją gaidomis dingsta tai, kas gražiausia ir ko negalima išreikšti. Nelyginant paukščių dainoje, liaudies dainų staigūs pakilimai, greiti keitimai ir švelnūs bangavimai, bandant juos sulaikyti ir ženklais išreikšti, nesiduoda pagaunami.“ Vėliau pasirodė G.H.F. Nesselmanno, E. Budriaus, K. Barčo, S. Stanevičiaus, A. Juškos rinkiniai. Folkloristų ypač vertingomis yra laikomos S.Stanevičiaus išleistos „Dainos žemaičių“ (1829 m.) ir atskiru leidimu išleistos šių dainų melodijos „Pažymės žemaitiškos gaidos.“
Tačiau praeityje daugiausia lietuvių folkloristikai nusipelnė Antanas Juška (1819—1880). Jis įvairiose Lietuvos vietovėse, o daugiausia Veliuonos apylinkėse, surinko apie 7000 dainų tekstų ir 2000 melodijų ir, padedamas brolio Jono Juškos, vertingiausias išleido Kazanėje bei Petrapilyje. Jo surinktos dainos ir dabar turi didžiulę mokslinę ir etninę vertę.
Tarp žymiausių XX a. lietuvių liaudies dainų ir instrumentinės muzikos rinkėjų bei tyrinėtojų - - A. Sabaliauskas, suomių mokslininkas A. Niemis, lietuvių kompozitoriai M. K. Čiurlionis, M. Petrauskas, S. Šimkus, folklorininkai Z. Slaviūnas, S. Paliulis, G. Četkauskaitė. Įžymiausia XX a. antros pusės mūsų muzikologė folklorininke buvo Jadvyga Čiurlionytė, jauniausia M. K. Čiurlionio sesuo.
Turinys |
[taisyti] Dainų melodijos
Bene svarbiausias lietuvių liaudies dainų bruožas — žodžių ir melodijos vienovė. Ir žodžiai, ir melodija beveik visuomet atitinka dainos turinį, idėją, nuotaiką. S. Stanevičius tvirtino: "Daina be natos rodos man esanti kaip kūnas be dūšios arba, žodžiais pirmosios dainos sakant, akmuo be kraujo". O ta pirmoji jo rinkinio "Pažymės žemaitiškos gaidos" daina yra dabar visiems gerai žinoma "Dainų dainelė".
Melodija įprasmina, išryškina žodžius, suteikia jiems meninę, jausminę išraišką. Jei ji ir plėtojama, keičiama, tai tik glaudžiai siejant su žodžiais. Antra vertus, dainos meninę vertę, populiarumą dažniausiai lemia melodijos grožis. Juk gražią melodiją norisi kartoti ir kartoti, ilgiau ja gėrėtis, mėgautis ta tik dainavimu sukuriama dvasine būsena. Todėl labai gražioms melodijoms žmonės prikurdavo vis naujų žodžių. Yra dainų, turinčių dvidešimt ir daugiau posmelių. "Dainų dainelė" taip pat dar daug jų turi.
Lietuvių melodijos neilgos, dažniausiai vienos dalies. Tačiau melodinė intonacinė sandara kai kurių, ypač solo dainuojamų lyrinių dainų esti labai įvairi ir sudėtinga. Be to, lietuvių melodijos gerokai skiriasi nuo Vakarų Europos tautų liaudies melodijų ir tuo labiau pramoginės muzikos melodijų, neturi pastarosioms būdingų populiarių ir lengvai įsimenamų intonacijų bei ritmų. Todėl jos ne karto įsimenamos, ne iš karto pamėgstamos, širdžiai brangios pasidaro tiktai jei daug metų dainuojamos ir girdimos. Tačiau tuo jos ir vertingos. Tik elementarios, "pigios" melodijos greitai įsimenamos, greitai pamėgstamos, bet greitai ir užmirštamos. Tuo tarpu gražiausios lietuvių liaudies dainos išlaikė šimtmečių išbandymus.
Lietuvių liaudies dainos atliekamos savita maniera, kuri gerokai skiriasi nuo profesionalaus chorinio ar solinio dainavimo: dainuojama natūraliu, truputį atviru balsu. Jei dainuoja vienas žmogus, — tai lyg sau, negarsiai, laisvai, kuo puošniau išvingiuodamas melodiją; jei būryje - dainuoja atviriau, dažniausiai šauksmingai ir skambiai, kad būtų smagu ir kuo toliau girdėtųsi.
[taisyti] Dzūkų dainos
Dzūkų dainos išsiskiria žanrų įvairumu — nė viename Lietuvos krašte nėra tiek daug ir įvairių darbo, vestuvinių, kalendorinių dainų. Ypač gražios ir melodingos rugiapjūtės dainos. Dzūkijoje išliko daugiausia advento, Kalėdų, Jurginių, sūpuoklinių bei kupolinių dainų, raudų. Senumu dzūkų dainoms gali prilygti tik rytų aukštaičių sutartinės.
Senosios dzūkų dainos — vienbalsės, minorinės, dažniausiai dainuojamos solo, tarytum pačiam sau. Kiekvienas dainininkas dainuoja savaip, laisvai improvizuoja, išvingiuoja melodiją, papuošia žodžius įvairiomis melodinėmis figūromis - melizmomis. Dzūkams būdinga paryškintai išdainuoti priebalsius. Dėl melodinių vingių, improvizacinio prado, savito intonavimo ir specifinės dainavimo manieros dzūkų dainos sunkiai užrašomos natomis, todėl tikro dzūkiško dainavimo galima išmokti tik klausantis liaudies dainininkų.
Mėgsta dzūkai dainuoti ir būriu. Dainuoja tas pačias minorines dainas ir dažniausiai vienu balsu. Be abejo, kolektyvinis dainavimas varžo atlikėjų laisvę, melodijos supaprastėja, taigi ne visuomet pavyksta išsaugoti savitą dzūkų dainavimo manierą ir originalumą.
Pastaraisiais metais dzūkai savo minorines dainas uždainuoja ir dviem balsais, yra susikūrę net savitą antrojo balso vedimo būdą. Tai jau dvibalsio aukštaičių bei žemaičių dainavimo įtaka. Nėra ko stebėtis - per radiją, televiziją transliuojami įvairiausi folkloro festivaliai, todėl nejučiomis perimami ir papročiai bei patirtis. Be to, didelę įtaką turi ir vienodos visoje Lietuvoje daugiabalsio chorinio dainavimo bei bažnytinio giedojimo tradicijos.
[taisyti] Aukštaičių dainos
Aukštaitija išsiskiria dviem skirtingomis dainų rūšimis: dar iki XX amžiaus pradžios gausiai skambėjusiomis tūkstantmečių senumo sutartinėmis ir kur kas vėlesnio laikotarpio homofoninėmis dvibalsėmis ir tribalsėmis dainomis. Tad ir aptarkime jas atskirai.
Sutartinės — unikalus dainų žanras Europoje, o gal ir visame pasaulyje. Jos mus yra pasiekusios, atrodo, iš pačių seniausių laikų, siekiančių tūkstantį, porą tūkstančių, o gal ir daugiau metų. Sutartinės ilgiausiai išsilaikė Šiaurės rytų Lietuvoje — Vabalninko, Biržų, Rokiškio, Kupiškio apylinkėse. Tačiau yra žinoma, kad senovėje jos dainuotos ir Žemaitijoje, o gali būti, kad ir visoje Lietuvoje.
Kad sutartinės yra savarankiškai gyvavusi dainų rūšis, rodo ir tai, kad jų tematika įvairiausia: vaikų gyvenimas, kalendorinės šventės ir apeigos, vestuvės, darbas, senovės karai ir kitokie istoriniai įvykiai.
Aukštaičių dvibalsės dainos. Vienbalsis dainavimas aukštaičiams nebūdingas, paprastas dainas (ne sutartines) jie dainuoja dviem arba trimis balsais. Be to, beveik visos aukštaičių dainos, kaip ir žemaičių, yra mažorinės, o jų melodijos kur kas paprastesnės už dzūkų, ne tokios vingiuotos. Užtat pritariant joms antru, o dažnai ir trečiu balsu susidaro labai gražūs ir įvairūs harmoniniai sąskambiai. Paprastai antrasis balsas pirmajam pritaria tercijomis ir kvintomis.
Šitaip susidaro lietuvių dvibalsiam dainavimui būdingas skambesys, o dar labiau jį paryškina vadinamoji "lietuviška kadencija", susidedanti iš tercijos, kvartos ir tercijos intervalų dainų pabaigos.
Tribalsių dainų trečiasis balsas tartum atstoja bosą, paryškindamas svarbiausių akordų (tonikos, subdominantės ir dominantės) pagrindinius garsus. Trečiasis balsas, dainuojamas žemo balso dainininkų, paprastai būna nelankstus, šuoliuoja daugiausia kvartų ir kvintų intervalais, bet užtai susidaro labai gražūs harmoniniai sąskambiai.

