Vietnamo karas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vietnamo karas – karų už Vietnamo nepriklausomybę, o vėliau ir suvienijimą grandinė, kuri tęsėsi nuo 1940 m. vasario iki 1975 m. Pats garsiausias karas šioje karų virtinėje yra su JAV.
[taisyti] Vietnamo išlaisvinimas iš Japonijos ir Prancūzijos administracijų (1944 m. – 1945 m.).
Karinio konflikto pradžia prasidėjo baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Jam baigiantis Japonija okupavo Indokiniją – kolonijines Prancūzijos valdas. Japonija ir višistinė Prancūzija buvo Vokietijos sąjungininkės, tai Vietname, kaip ir kituose Indokinijos teritorijose ėjo sudėtinga, bet mažai efektyvi Prancūzijos ir Japonijos administracijų sąveika.
Žiaurus Vietnamo komunistų persekiojimas, vykdomas Prancūzijos administracijos iki ir per Antrą pasaulinį karą paskatino Vietnamo komunistus pradėti karinius veiksmus prieš Prancūzijos ir Japonijos karines struktūras. 1944 m. gale prasidėjo Vietnamo komunistų karinių grupuočių formavimas. Vietnamo komunistinę partijai pradėjo vadovauti Ho Ši Minas, karinėms pajėgoms per visą konfliktą vadovavo Nguenas Ziapas.
1944 m. gruodžio 24 d. – pirma efektyvi Vietnamo partizanų ataka. Visos Vietnamo komunistų jėgos, apie 30 žmonių sunaikino du prancūzų postus.
1945 m. kovo 9 d. Japonija pradėjo karą Indokinijos teritorijoje. Atsiradęs “valdžios vakuumas” pasitarnavo Vietnamo komunistams. 1945 m. viduryje jie kontroliavo esminę Šiaurės Vietnamo dalį, partizanų skaičius jau buvo apie 10 tūkstančių. Japonijos pralaimėjimas Antrame pasauliniame kare dar labiau nusilpnino Vietnamo centrinę valdžią. Rugpjūčio 19 d. komunistai užėmė Hanojų; iki to laiko jie kontroliavo didžiąją Vietnamo dalį. Japonijos ir Prancūzijos 1944–1945 neefektyvūs veiksmai leido komunistams paimti valdžią be didelių žmonių nuostolių.
[taisyti] Karas su Prancūzijos kolonizatoriais (1946 m. – 1954 m.).
Komunistai 1945 m. paėmę valdžią į savo rankas, aktyviai kovojo prieš okupantus ir todėl tapo viena iš įtakingiausių politinių jėgų Vietname. Prancūzai nenorėjo prarasti kolonijos. Jie nusprendė užimti Vietnamą. 1946 m. lapkričio 20 d. Šiaurės Vietnamo jūrų uoste Haifone iš Prancūzų karinio laivo buvo apšaudytas Vietnamo laivas. Lapkričio 21 d. Prancūzijos vadovybė pasiuntė Vietnamo vadovybei (Vietnamo komunistinei vadovybei) ultimatumą su reikalavimu pasitraukti iš Haifono. Atsisakius vykdyti tokius reikalavimus Prancūzijos kariuomenė stipriai apšaudė miestą, kuriame žuvo daug žmonių. 1946 m. grodžio 19 d. Prancūzijos vadovybė pareikalavo nuginkluoti Vietnamo pajėgas Haifone, bet Prancūzijos pajėgos buvo atakuotos vietnamiečių. Prancūzijos kariuomenė buvo daug geriau ginkluota, todėl išstūmė Vietnamo komunistus iš stambių gyvenamųjų punktų.
1947 m. kovo mėnesio gale prancūzai kontroliavo pagrindinius miestus, kelius, jungiančius su pakrante. Pagrindiniu komunistų atramos punktu tapo sunkiai prieinama vietovė šiaurės Vietname, pasienyje su Kinija – Viet Bakas. Bandymai sumušti šitame rajone partizanus 1947 m. buvo nesėkmingi, tuo tarpu prancūzų kariuomenės karinė technika dėvėjosi, o kareivių ryžtas kautis smuko. Tuo laiku Vietnamas kaupė jėgas ir tobulino karinių pajėgų organizaciją, padarydamas ją įprasta reguliaria armija. Karinės vietnamiečių pajėgas per 1946–1950 m. sudarė apie 60 tūkstančių žmonių.
Per 1948 m. – 1950 m. prancūzų kariuomenės veiksmai daugiau buvo “valomieji”, mažas prancūzų karių kiekis neleido vykdyti operacijų džiunglių gilumoje. 1950 m. vietnamiečiai sunaikino keletą prancūzų įgulų prie Vietnamo-Kinijos sienos. Prancūzų kariuomenė prarado apie 6000 žmonių.
1952 m. pavasarį kolonijinė kariuomenė perėjo prie gynybos ir įsitvirtino svarbiausiuose šiaurės Vietnamo rajonuose (pietų Vietnamas buvo sąlyginai rami prancūzams vieta). Vietnamiečiai būdami tikri savo kariniu pranašumu (pagal 1951 m. rezultatus) nesėkmingai pabandė pulti prancūzų pozicijas. Per puolimus vietnamiečiai turėjo daug nuostolių nuo sunkiosios ginkluotės (napalmo, sunkiosios artilerijos, upių ir jūrų karinių laivų.
1952 m. gale prancūzai puolė ir paėmė Hoa-Bino miestelį, esanti 40 kilometrų nuo gynybinių linijų. Bet 1953 m. pradžioje dėl tiekimo (vietnamiečiai blokavo kelius ir upes, numušinėjo transportinius lėktuvus) jo įgulą reikėjo evakuoti su dideliais nuostoliais.
1952 m. rudenį Vietminas puolė retus prancūzų įtvirtinimus per vakarų Vietnamo sieną. Kolonijinė kariuomenė nesėkmingai pabandė nukreipti dėmesį puldama tiekimo bazes Viet Bake. Jėgų prancūzams buvo per mažai ir jiems reikėjo atsitraukti nepasiekus norimų rezultatų.
1953 m. pavasari Vietnamo komunistų kariuomenė efektyviai įsiveržė į Laosą, naikindama prancūzų ir laosiečių įgulas. Šita operacija parodė prancūzų silpną vietą. Iš vienos pusės prancūzai bandė ginti Laosą, iš kitos Hanojaus karinės bazės negalėjo padėti atakuojamiems.
Siekdama susigrąžinti prarastą iniciatyvą ir apginti Laosą nuo vietnamiečių komunistų 1953 m. gale prancūzų kariuomenė išlaipino Den-Ben-Fu keletą tūkstančių kareivių (įgulos dydis keitėsi). Įgula turėjo trukdyti tiekimą Vietminiui šiaurės Laose. Tuo pat metu buvo planuojama operacija prieš partizanus centriniame Vietname.
1953 m. gruodyje – 1954 m. sausyje Vietminis susikoncentravo prie Den-Ben-Fu keletą divizijų. Tuo tarpu neintensyvūs kariniai veiksmai vyko centriniam Vietname ir Laose, iniciatyva mūšiuose buvo Vietnamo komunistų: jų tikslas buvo nuvilioti prancūzus nuo Den-Ben-Fu garnizono. Vietminis sugebėjo efektyviai tiekti atsargas savo daliniams. Be to, prancūzų tiekimas oru buvo nepakankamas Den-Ben-Fu garnizonui. Vietnamo partizanų skaičius ir tiekimo pranašumas leido jiems laimėti lemiamą kovą prie Den-Ben-Fu. Galiausiai po mūšio, kuris tęsėsi nuo 1954 m. kovo 12 d. iki gegužės 7 d. prancūzų įgula (apie dešimt tūkstančių kareivių) pasidavė vietnamiečiams (vietnamiečių nuostoliai sudarė apie dešimt tūkstančių žmonių).
Šio karo metu Prancūziją rėmė JAV, o vietnamiečius ginklais, maistu, kitais reikmenimis — TSRS ir Kinija. Dėl prancūzų karių nuostolių pačioje Prancūzijoje prasidėjo antikarinės demonstracijos. Nesėkmingos karinės operacijos ir nepasitenkinimas karu pačioje Prancūzijoje, privertė vyriausybę pradėti taikos derybas. Šveicarijoje prasidėjo tarptautinė konferencija, kurioje dalyvavo visos didžiosios valstybės — Prancūzija, TSRS, Kinija, JAV, Didžioji Britanija. 1954 m. buvo pasirašyti Ženevos susitarimai dėl Indokinijos, kurie reiškė, kad Vietnamas, Kambodža, Laosas tampa nepriklausomomis valstybėmis.
Ženevos sustarimai numatė, kad Vietname, Kambodžoje ir Laose įvyks laisvi rinkimai, po kurių bus sukurtos šių valstybių vyriausybės (akcentuojama tautos pasirinkimo teisė). Vietnamas iki rinkimų buvo padalytas į dvi dalis. Šiaurinę dalį valdė komunistai, vadovaujami Ho Ši Mino, o pietinę — JAV remiama nekomunistinė vyriausybė. Rinkimai neįvyko, nei šiaurinėje, nei pietinėje Vietnamo dalyse, tikriausiai todėl, kad abi pusės bijojo prarasti savo pozicijas.
[taisyti] Šiaurės Vietnamo atstatymas, partizaninis karas pietų Vietname (1955–1964 m.)
Nuo 1954 m. galo Šiaurės Vietnamas intensyviai atstatinėjo karo suniokotą valstybės ekonomiką. Buvo siekiama stiprinti komunistų įtaką Pietų Vietname. Pietų Vietname vyko partizaninis karas, ir vyriausybė pradėjo naikinti komunistų organizacijas savo kontroliuojamose teritorijose.
1959 m. gegužės-birželio mėnesiais tūkstančių Šiaurės Vietnamo kareivių pradėjo veiksmus Pietų Vietname. 1960 m. rugsėjo mėnesį Šiaurės Vietnamo vyriausybė oficialiai pripažino savo paramą sukilėliams pietuose. Toliau neefektyvi vyriausybė vis labiau praradinėjo savo įtaką Pietų Vietname.
Tuo metu vis didėjo amerikiečių karinė pagalba pietų Vietnamui. Nuo 1962 m. Pietų Vietnamas naudojo amerikiečių sraigtasparnius kariniuose veiksmuose prieš partizanus. Nedidelis kontingentas amerikiečių kariškių dirbo instruktoriais ir betarpiškai dalyvavo kariniuose veiksmuose. Pietų Vietnamo partizanų-komunistų Vietkongo ginkluotė toliau didėjo dėka ginklų iš Šiaurės Vietnamo. 1963 metų pabaigoje Vietkongas kontroliavo apie 40 % Pietų Vietnamo teritorijos, kai tuo tarpu dėl karinių perversmų keitėsi Pietų Vietnamo vyriausybės ir negalėjo kontroliuoti situacijos.
1964 m. rugpjūtyje įvyko mūšis tarp amerikiečių ir šiaurės Vietnamo laivų (kuris kaip paaiškėjo vėliau buvo sufabrikuotas). Toks pats incidentas pasikartojo rugpjūčio 4 d. naktį ir lėktuvnešių aviacija sudavė karinį smūgį šiaurės Vietnamo kariniams objektams. Šie įvykiai, vietkongiečių antpuoliai prieš amerikiečius Pietų Vietname, JAV nenoras, kad valdžia pereitų šiaurės Vietnamo komunistams baigėsi aktyviais kariniais veiksmais, į kuriuos įsivėlė JAV ir jos sąjungininkės Australija ir Naujoji Zelandija.
[taisyti] JAV ir kitų valstybių kariuomenės įvedimas į pietų Vietnamą (1965 m. – 1973 m.)
1965 m. Pietų Vietnamo pajėgos turėjo didelių nuostolių. Pietų Vietnamo valdžiai padėti galėjo tik kitų valstybių įsikišimas. Į Pietų Vietnamą buvo įvestos JAV ir jų sąjungininkų pajėgos. Jos bombardavo Šiaurės Vietnamo transporto tinklus ir karinius objektus.
1965 m. lapkričio 14 d. įvyko pirmas rimtas mūšis tarp Vietkongo ir amerikiečių armijos. Nuostoliai (pagal amerikiečius) buvo 79 amerikiečiai ir daugiau kaip 1000 Vietkongo karių.
1966 m. padidėjo šiaurės Vietnamo bombardavimas. Ekonominiai šiaurės Vietnamo nuostoliai buvo mažesni, negu bombų kaina, bet jaučiamas neseniai atstatytai ekonomikai. Per 1966 m. buvo numesta 128 tūkstančiai tonų bombų. Tuo tarpu komunistų pajėgos (Vietkongo ir šiaurės Vietnamo daliniai) pietų Vietname padidėjo iki 280 tūkstančių karių. Karinės JAV pajėgos 1966 m. padidėjo iki 385 tūkstančius žmonių. 1966 m. amerikiečiai vykdė efektyvias operacija ir sunaikino nemažai vietnamiečių karinių dalinių. Tuo laikotarpiu karinė iniciatyva priklausė amerikiečiams. Prasidėjo gyventojų taikaus gyvenimo programa, bet ji buvo vykdoma neefektyviai.
1967 m. sausį karinės pietų Vietnamo ir jų sąjungininkų pajėgos pasiekė 1,2 milijonus žmonių. Amerikiečiai ir jų sąjungininkai suduodavo smūgius per Vietkongo kariuomenės ir amunicijos koncentracijos vietas. Reikia pažymėti, kad akivaizdi JAV ir jų sąjungininkų kareivių ir apsirūpinimo technika persvara leido pirmiems laimėti didžiąją dalį mūšių be jaučiamų nuostolių.
Tuo laiku gyventojų apklausos įvykdytos JAV 1967 m. rudeni parodę, kad didžioji dalis amerikiečių pasisako prieš karą. Toliau, dėl augančių nuostolių ir konflikto užsitesimo JAV gyventojų palaikymas vis mažėjo. 1967 m. nuostoliai žuvusiais ir sužeistų tarp JAV karių sudarė apie 80 tūkstančių.
1968 m. vasarį Šiaurės Vietnamo remiamos pajėgos pabandė plačiai pulti Pietų Vietnamo ir jų sąjungininkų kariuomenę. JAV kariuomenė buvo geriau apsirūpinusi karine technika, todėl puolančioji pusė turėjo daugiau nuostolių. Vienu iš to rezultatų buvo antikarinių nuotaikų JAV padidėjimas. Tuo tarpu žiniasklaida neteisingai teikė informacija apie vietnamiečių puolimą, pagal vienų teigimus JAV kariuomenė ženkliai sumušė Vietnamo komunistus, kai tuo tarpu žiniasklaida tai parodė, kaip sąjungininkų pralaimėjimą.
Gegužės pradžioje nedideliam partizanų kiekiui pavyko įsiveržti į Saigoną, bet tos pajėgos buvo sunaikintos sąjungininkų.
Aiškus JAV visuomenės jautrumas pakeitė Pietų Vietnamo komunistų tikslus 1969 m. pradžioje. Pirma buvo siekiama padaryti nuostolių JAV armijai.
Vasarį Šiaurės Vietnamo kariuomenė atakavo JAV bazes. Atakas pavyko atmušti su sąjungininkų nuostoliais. Metų viduryje Šiaurės Vietnamo armija perėjo prie atsargesnių veiksmų. JAV politika buvo nukreipta į pietų Vietnamo karinių jėgų sustiprinimą, bandymus sutrukdyti komunistams gauti ginklų, galimybių išvesti savo kariuomenę didinimą. 1969 m. JAV pradeda „vietnamizacijos politiką“ (siekimą perduoti karinius objektus Pietų Vietnamo kariuomenei); faktiškai vyko parengiamieji darbai išvesti JAV kariuomenę iš konflikto zonos. Amerikiečiams nepavyko efektyviai reorganizuoti ir sustiprinti Pietų Vietnamo karines pajėgas. Nuo 1969 m. amerikiečių armija pradėjo moraliai žlugti; moralinio nuosmukio priežastis buvo tai, kad kareiviai nematė ilgo karo prasmės, komunistų partizanų veiksmai, tarp kareivių plitusi narkomanija.
Vietnamo kaimynai taip pat buvo įtraukti į karą. Per Kambodžą iš šiaurės ėjo parama partizanams pietuose. JAV nepaisydama šalies neutraliteto slapta įvedė ten savo pajėgas, o 1969 prezidento Niksono įsakymu buvo pradėtas Kambodžos bombardavimas. Jo metu žuvo mažiausiai 750 000 civilių gyventojų. 1970 m. kaimyninėje Kambodžoje įvyko antikomunistinis perversmas, paremtas JAV valdžios. Nauja vyriausybė pabandė išvaryti komunistus iš valstybės, kilo pilietinis karas tarp naujosios vyriausybės ir nepatenkintųjų, jų tarpe ir komunistų. Karas baigėsi JAV remiamos vyriausybės pralaimėjimu ir Raudonųjų Khmerų įsitvirtinimu valdžioje. Karo išplitimas į Kambodžą dar labiau sustiprino antikarines nuotaikas JAV. Armija vis daugiau demoralizavosi. 1970 m. narkotikus naudojo apie 65 tūkstančius JAV kareivių ir karininkų.
1971 m. stambiu įvykiu buvo Pietų Vietnamo kariuomenės reidas (palaikant JAV aviacijai) į Vietnamo komunistų bazes Laose. Jo tikslas buvo nutraukti ginklų ir kareivių srautą iš šiaurės Vietnamo. Pietų Vietnamo kariams pavyko pasiekti Šiaurės Vietnamo tiekimo linijas, vadintas Ho Ši Mino taku, bet dėl galingo pasipriešinimo Pietų Vietnamo karius evakuavo amerikiečių sraigtasparniai. Reido metu žuvo apie 50 000 civilių laosiečių.
1972 m. kovo 30 d. prasidėjo eilinis Šiaurės Vietnamo kariuomenės armijos puolimas pietų Vietname. Šiaurės Vietnamo kariuomenė ten turėjo apie 125 tūkstančius žmonių ir buvo sustiprinta keletą šimtų tankų. Puolimas vyko trimis kryptimis skirtingose Pietų Vietnamo dalyse. Dėl didėjančio antikarinių nuotaikų operacijos sėkmė galėjo baigti karą sėkmingai Šiaurės Vietnamui. Dėl JAV aviacijos pagalbos pietų Vietnamo kariuomenė atlaikė priešo spaudimą; tuo pačiu dalis Pietų Vietnamo teritorijos liko Vietnamo komunistų rankose. 1972 m. vasara suaktyvėjo taikos derybos su JAV ir šiaurės Vietnamu. Jų tikslas buvo leisti JAV armijai garbingai pasitraukti iš karo.
Derybos, prasidėjusios vasara baigėsi gruodyje. Amerikiečiai, kad sustiprintų Hanojaus norą toliau derėtis intensyviai bombardavo Šiaurės Vietnamą, dėl ko buvo sugriauta daug pramonės objektų ir žuvo daug žmonių.
1972 m. sausio 23 d. buvo pasirašytas susitarimas, pagal kurį amerikiečių kariuomenė turėjo palikti Vietnamą, o Pietų Vietname buvo sukurtas komunistinis valdžios organas – laikinoji revoliucinė vyriausybė, konkuruojanti su jau esančiomis valdžios struktūromis. Sutartis realiai neleido komunistams sujungti Vietnamą.
[taisyti] TSRS dalyvavimas Vietnamo kare (1965 m. – 1973 m.)
Tarybinė vadovybė 1965 m. pradžioje nusprendė “broliškai vietnamiečių liaudžiai” suteikti plačią karinę techninę pagalbą. Pagal amerikiečių duomenis per karo įkarštį tokią pagalba siekė 2 milijardus dolerių.
Tiesiogiai kariniuose veiksmuose dalyvavo tik zenitinius raketinius kompleksus aptarnaujantys daliniai. Pirmas mūšis tarp TSRS zenitininkų ir JAV aviacijos įvyko 1965 m. birželio 24 d..
Iki karo pabaigos TSRS pateikė šiaurės Vietnamui apie šimtą zenitinių raketinių kompleksų S-75 “Dvina” ir daugiau kaip 7,5 tūkstančių raketų joms, kuriomis buvo numušta apie 1300 lėktuvų. TSRS nuostoliai buvo 16 žmonių.
[taisyti] Galutinis karo etapas (1973 m. – 1975 m).
Po sutarties pasirašymo Pietų Vietnamo kariuomenė buvo gerai ginkluota karine technika ir turėjo apie vieną milijoną žmonių. Tuo tarpu Šiaurės Vietnamo karinės pajėgos, dislokuotos pietų Vietnamo teritorijoje, turėjo daugiau kaip du šimtus tūkstančių žmonių.
Ugnies nutraukimo sutarties buvo nesilaikoma. Pietų ir Šiaurės kariuomenės varžėsi dėl teritorijos. Per pietų Vietnamo 1974 m. ekonominę krizę krito jos kariuomenės karinės savybės. Vis didesnė pietų Vietnamo teritorijos dalis atitekdavo komunistams. Sėkmingos 1974 m. komunistų karinės operacijos parodė žemą pietų Vietnamo kariuomenės karinį pajėgumą. Per 1975 m. pradžioje įvykdytą karinę operaciją komunistai sutriuškino didžiąją dalį pietų Vietnamo karinių dalinių. Kovo 25 d. šiaurės Vietnamo kariuomenė gavo įsakymą užimti Saigoną. 1975 m. balandžio 30 d. 11:30 komunistų armija Saigone ant Nepriklausomybės rūmų iškėlė savo vėliavą – karas baigėsi.
[taisyti] Karo pasekmės
Pietų Vietnamo ir jų sąjungininkų nuostoliai:
- Pietų Vietnamas: ~250 000 žuviusių ir ~1 170 000 sužeista;
- JAV: 58 209 žuvę, 2000 dingę be žinios, 305 000 sužeista;
- Pietų Korėja: 4900 žuvę ir 11 000 sužeista;
- Australija: 520 žuvusių ir 2400 sužeista;
- Naujoji Zelandija: 37 žuvę ir 187 sužeista.
Šiaurės Vietnamo ir jų sąjungininkų nuostoliai:
- Šiaurės Vietnamas: ~1 100 000 žuvusių ir 600 000 sužeista
- Kinijos Liaudies Respublika: ~1446 žuvę ir 4200 sužeista.
Civilių nuostoliai:
- ~ 2 000 000 - 5 100 000 vietnamiečių;
- ~ 750 000 Kombodžos gyventojų
- ~ 50 000 laosiečių
Pagal statistiką vienam Šiaurės Vietnamo kariui nukauti amerikiečiai sunaudodavo iki 30 000 šovinių.
[taisyti] Įtaka kultūrai
Vietnamo karas padarė didelę įtaką JAV gyventojų pasaulėžiūrai. Kartu su protestais prieš karą gimė vadinamoji kontrakultūra, kilo feministiniai, antirasistiniai, kovotojų už žmogaus teises sąjūdžiai.
Pagal amerikiečių Džordžo Gelapo instituto duomenis, 1964-1972 m. karas Vietname buvo viena iš svarbiausių problemų, kurią įvardino JAV visuomenė. Karas sujudino amerikiečių visuomenę, praktiškai pirmą kartą amerikiečiai susidomėjo tarptautinio plano klausimais. Masinis domėjimosi užsienio politika padidėjimas padidino visuomenės nuomonės įtaką formuojant ir vykdant išorės politiką.
Vietname karas iki šiandien oficialiai ir liaudyje vertinamas kaip visaliaudinė kova prieš amerikiečių agresiją.
[taisyti] Nuorodos
- F. B. Dėvidsonas Karas Vietname (1946–1975 m.) М.:Izografus, Eksmo 2002. (medžiaga iš svetainės www.militera.ru)
- Vietnamo karo istorija BBS svetainėje.
- http://www.vid.ru/current/kak_eto.htm

