Piliakalnis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kitos reikšmės – Piliakalnis (reikšmės).
Piliakalnis (pilies kalnas) – tai kalva, kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis; pilies kalnas. Manoma, kad piliakalnio pavadinimas kilęs ne nuo žodžio pilis, bet nuo veiksmažodžio pilti. Dažniausiai piliakalniai Lietuvoje yra natūraliai susiformavusios kalvos bei krantų iškyšuliai su žmogaus įrengtais gynybinės paskirties įtvirtinimais (pylimais, sustatintais šlaitais, terasomis, grioviais). Dažnai šalia pilies būdavo gyvenvietė.
Piliakalniai atsirado apie 1500 m.pr.Kr. – jie yra svarbiausias pagoniškos baltų kultūros palikimas. Piliakalnius galima skirstyti pagal etninį principą – kiekvienai baltų genčiai būdingi saviti piliakalnių bruožai.
[taisyti] Piliakalnių etapai
Pradžioje buvo įtvirtintos gyvenvietės, vėliau apie V-VI a. tapo papėdės gyventojų slėptuvėmis nuo užpuolikų. Pradžioje jie saugoję nuo vietinių genčių puldinėjimų, o vėliau – nuo kryžiuočių, švedų ir slavų. Nuo X a. piliakalniai pradedami apgyvendinti, atsiranda medinės pilys, kuriose gyvendavę kunigaikščiai. XIV a.pab.-XV a.pr. piliakalniai praranda savo reikšmę. Lietuvoje daugiausia vėlyvojo periodo piliakalnių, nes jie buvo geriausiai įrengti ir didžiausi.
Šiuo metu piliakalniai yra archeologiniai paminklai, saugomi valstybės, įtraukiami į kultūros vertybių, lankytinų vietų sąrašus, dalykinius žinynus. Jais rūpinasi Paminklosaugos tarnybos; labiau tyrinėta tik apie 10% piliakalnių. Lietuvoje buvo apie 1000 piliakalnių, išliko apie 800.
Kartais tampa lobių ieškotojų objektais, tikintis surasti čia tariamai paslėptas vertybes.
[taisyti] Piliakalniai Lietuvoje
Lietuvoje priskaičiuojama apie 840 piliakalnių. Piliakalniai Lietuvos teritorijoje atsirado žalvario amžiuje suintensyvėjus prekybai bei kovoms dėl įtakų įvairiose žemėse. Piliakalnių sankaupas atskirose vietose apsprendė ir kalvotas Rytų Lietuvos bei Žemaitijos reljefas, suformuotas ledyno tirpimo. Piliakalniai ypač paplito geležies amžiuje. Lietuvos teritorijoje jų kasinėta tik apie dešimtadalį. Baltiškų piliakalnių gausu Karaliaučiaus srityje, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos teritorijose. Dėl kitų vietų – diskutuojama.
Kad kalva būtų pripažinta piliakalniu, remiamasi tam tikrais kriterijais: turi būti matomi gynybiniai įtvirtinimai (pylimai, grioviai, terasos, pastatinti šlaitai, pilies kiemas ir kt.), šnekamoji tradicija, kultūrinis sluoksnis (namų apyvokos ir prabangesni daiktai, žmonių gyvenimo likučiai: buitinių atliekų sluoksnis). Daugeliu atveju piliakalnis yra natūraliai atsiradusi kalva, o ne žmonių supiltas kalnas. Piliakalnių tankumas Lietuvoje yra vienas didžiausių pasaulyje. Apie 80 proc. piliakalnių apaugę mišku.

