Jeloustouno nacionalinis parkas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jeloustouno nacionalinis parkas – nacionalinis parkas, esantis JAV Vajomingo, Montanos ir Aidaho valstijose. Tai pirmasis, o todėl seniausias nacionalinis parkas pasaulyje. Parko plotas apie 8980 km². Jeloustounas žymus savo geizeriais, karštaisiais šaltiniais ir kitais geoterminiais reiškiniais, o taip pat gausia gyvūnija – grizlio lokiais, vilkais, bizonais ir elniais. 1978 metais parkas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Manoma, kad Jeloustono nacionalinis parkas įsikūręs ant vadinamo „karštojo taško“, o septintam XX a. dešimtmetyje geologai nustatė didelę kalderą, kurios skersmuo siekia 72 km. Manoma, kad prieš 2,2-0,6 milijonus metų įvykę vulkano išsiveržimai suformavo Jeloustouną. Tačiau šiais laikas stebimi post vulkaniniai procesai – geizeriai, purvo vulkanai, karštosios versmės.
Parko pavadinimas kilo iš Jeloustouno upės pavadinimo. Taip upę pavadino anglai, matydami geltonos spalvos uolienas, esančias kanjone.
[taisyti] Geologija
Dėl karštojo taško poveikio tektoninei Šiaurės Amerikos plokštei ši teritorija yra geologiškai labai aktyvi, joje vyko vieni didžiausių gamtos kataklizmų per pastaruosius kelis milijonus metų. Geologiniai tyrimai nustatė tokius didžiausius ugnikalnių išsiveržimus:
- prieš 1,2 mln. m.: ~280 km³ medžiagų;
- prieš 2,1 milijono metų: išmesta ~2450 km³ pelenų, uolienų ir piroklastinių medžiagų;
- prieš 640 000 m.: ~1000 km³ medžiagų.
(Palyginimui – galingiausių istoriniu laikotarpiu įvykusių Taupo ir Teros (Santorinio) išsiveržimų metu buvo išmesta maždaug po 100 km³ įvairių medžiagų).
Kiekvieno ugnikalnio išsiveržimo produktai pasklisdavo šimtus kilometrų, darydavo didelį poveikį gamtai ir turbūt lemdami daugelio rūšių nykimą Šiaurės Amerikoje.
Keli smulkesni išsiveržimai įvyko prieš 160 000, 70 000 metų, užpildydami beveik visą Jeloustouno kalderą.
Jeloustoune kasmet registruojami keli tūkstančiai silpnų žemės drebėjimų; istoriniu laikotarpiu užfiksuoti šeši stiprūs drebėjimai (virš 6 magnitudžių), tarp kurių stipriausias nutiko 1959 m., išjudindamas didelę nuošliaužą, užtvenkusią upę ir sukūrusią naują ežerą – Žemės drebėjimo ežerą. Kitos šio drebėjimo pasekmės – nauji geizeriai ir plyšiai.
Pastaruoju laikotarpiu vėl stebimas Jeloustouno geoterminis suaktyvėjimas. 2003 m. atsivėrė naujų fumarolių, o kai kurių geizerių vandens temperatūra taip pakilo, kad jie tapo garo fontanais. 2004 m. kovo 10 d. aptikta keletas bizonų, apsinuodijusių toksiškomis geoterminėmis dujomis. Nors tuo pačiu metu pastebėtas ir giluminių sluoksnių judėjimo paspartėjimas, geologai visų šių reiškinių nesieja su padidėjusia vulkaninio išsiveržimo galimybe.
| UNESCO pasaulio paveldas Objekto nr. 28 (anglų k.) • (prancūzų k.) |

