Karolingų Renesansas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Karolingų renesansu vadinamas intelektualinis ir kultūrinis pakilimas (švietimas, poezija, knygos, architektūra) ankstyvųjų Karolingų laikotarpiu, pradedant nuo Karolio Didžiojo.
Renesanso sąvokos naudojimas šiam laikotarpiui yra ginčytinas, nes Renesansas labiau orientuotas į Antikos atgaivinimą ir mąstymo sekuliarizavimą. Dėl to kartais šis laikotarpis vadinamas Karolio Didžiojo švietimo reforma arba Karolingų atsinaujinimu (lot. renovatio).
Merovingų laikotarpiui būdingas bendras bažnytinės organizacijos, liturgijos, rašto kultūros ir architektūros nuosmūkis.
Karolis Didysis Achene subūrė žymiausių to meto intelektualų būrį: Alkuinas, Teodulfas iš Orleano, italų diakonas Paulius, Einhardas (vėliau parašęs vieną ryškiausių viduramžių biografijų apie Karolį Didįjį). Šiuo periodu buvo juntamas pakilimas literatūroje, vaizduojamuosiuose menuose, architektūroje, teisėje, liturgijoje. Tuo metu išsivystė ir Viduramžių lotynų kalba bei karolingiškas raidynas vadinamas minuskulu (rašymas mažosiomis raidėmis). Sunorminta kalba ir rašto sistema sukūrė sąlygas vėlesnės krikščioniškos Europos bendravimui. Ypač normindamas lotynų kalną daug prisidėjo Alkuinas.

