Adutiškis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Adutiškis | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
![]() |
||||||||||||||||
| Koordinatės |
|
|||||||||||||||
| Savivaldybė | Švenčionių rajonas | |||||||||||||||
|
||||||||||||||||
Adutiškis – miestelis Švenčionių rajone, apie 100 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus ir 28 km į rytus nuo Švenčionių. Seniūnijos centras. Yra Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (pastatyta 1913 m.), vidurinė mokykla, muitinė.
Miestelis įsikūręs puikioje aplinkoje – prie Kamajos upės, toje vietoje, kur ši vingiuota, šlaitai raguvoti. Miestelis išsidėstęs ant kalvų. Netoli miestelio – pats šiaurryčiausias, kartu ir atkampiausias rajono pakraštys – Antanų miškas. Antanų giria nusidriekia toli į Baltarusiją, kur susijungia su Polocko lygumos giriomis, siekiančiomis net Dauguvą. Adutiškis ribojasi su Baltarusijos kaimeliu Kruki. Šioje vietoje unikali Lietuvos-Baltarusijos siena eina geležinkeliu.
[taisyti] Istorija
Pirmąkart Adutiškių dvaras minimas XIV amžiuje. Vėliau jis atiteko Vilniaus vyskupijos kapitulai. XVI amžiuje pastatyta bažnyčia, XIX amžiaus pabaigoje Adutiškis jau valsčiaus centras; čia buvo pašto stotis, vyko turgūs, veikė mokykla.
1895 m. nuo Pabradės pro Lentupį, į Adutiškį buvo nutiestas siaurasis geležinkelis, vėliau rekonstruotas į platųjį ir pratęstas iki Polocko. Nuo tada miestelis pradėjo augti, garsėti turgumis. Ko tik turguose nebuvo – nuo eržilų ir jaučių iki molinių puodų, medaus, spanguolių, naminių rankdarbių. Prekiauta ir linais.
1920 metais miestelis okupuotas Lenkijos, 1939-1940 metais priklausė Baltarusijos TSR.
2006 m. vasario 15 d. Prezidento dekretu patvirtintas miestelio herbas.
| |
Informacija šiame geografiniame straipsnyje nėra sutvarkyta. Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje nesutvarkyti straipsniai. |
Adutiškis išsidėstęs puikioje vietoje prie Kamajos upės, ten, kur ši vingiuota, šlaitai raguvoti. Miestelis išsidėstęs ant kalvų. Didesni miškų masyvai yra apie Antanų, Medinų, Mociškės kaimus. Čia auga drebulynai, eglynai, beržynai. Antanų giria nuo seno buvo užmirkusi, su raistais, spanguolynais (dabar botaniniai draustiniai). Verta sustoti prie legendinės Raimos pušies (sena, kryžiais išraižyta pušis, prie kurios prancūzmečiu žuvo nuo žmonių keršto bėgęs Adutiškio dvaro užvaizdas).
Adutiškis pirmą kartą paminėtas 1501 m. Lietuvos metrikoje. 1608 m. Adutiškyje pastatyta bažnyčia. 1790 m. įkurta parapinė mokykla ir prieglauda. 1795 m Adutiškio apylinkę nusiaubė rusų, 1811-1812 - prancūzų kariuomenė. Per 1863 m. sukilimą iš Vileitų kaimo į Sibirą buvo ištremtos sukilėlius rėmusios šeimos. XIX a. pabaigoje miestelis tapo valsčiaus centru. Čia vykdavo garsūs turgūs, veikė mokykla. Per Adutiškį nutiesus geležinkelį, miestelis išaugo. 1913 m. čia kunigo B. Krištaponio rūpesčiu pastatyta Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia (mūrinė). Pirmojo pasaulinio karo metai Adutiškio apylinkių gyventojams buvo ypač sunkūs: čia 3 metus buvo vokiečių ir rusų fronto linija. Gyventojai buvo išvaryti, kaimai sudeginti. 1918 m. pasitraukus vokiečiams, užėjo bolševikai. 1920 m. apie 3 mėnesius išsilaikė Lietuvos valdžia. Vargoninkas L. Bielinis organizavo savanorius į Lietuvos kariuomenę, steigė lietuviškas mokyklas. Tačiau greitai Vilniaus kraštą užėmė (iki 1939 m) lenkai, kurie stengėsi primesti savo kalbą. Lietuviai tam priešinosi. Aktyviai veikė "Ryto" švietimo draugija, beveik visuose kaimuose buvo Šv. Kazimiero draugijos narių, savo darbą atliko knygnešiai. Tačiau 1938 m. jau buvo uždarytos visos lietuviškos mokyklos. 1939 m. apylinkes užėmė sovietinė kariuomenė, ir jos buvo prijungtos prie Baltarusijos. Adutiškis tapo rajono centru. Valdžia ėmėsi rusinimo politikos, įsteigė rusų ir baltarusių dešimtmetę mokyklą. 1940 m. iš Adutiškio geležinkelio stoties sovietai trėmė gyventojus į Sibirą, buvo suimti visi Šv. Kazimiero draugijos pirmininkai. Adutiškis labai nukentėjo per antrąjį pasaulinį karą. Buvo sudegintas, sugriautas miestelio centras. 1942 - 1944 m. pamiškių kaimų žmonės kentėjo nuo sovietinių partizanų plėšikavimo. 1944 m. vokiečiai traukdamiesi susprogdino malūną, tiltą, linų fabriką. Tais pačiais metais buvo paskelbta mobilizacija į sovietinę kariuomenę, kurios vyrai vengė. Rudenį Antanų miške susibūrė Lietuvos partizanų būrys, vadovaujamas A. Griškėno - Karužio . Jį suėmus, ,,Tigro" būriui ėmė vadovauti karininkas Vincas Žaliaduonis-Rokas. Pokariu Sibiro lageriuose kalėjo 23 vyrai iš miestelio, o apylinkėje nuo sovietinių okupantų nukentėjo 172 žmonės. 1949 m. gyventojai buvo priversti jungtis į kolūkius. Melioracija sunaikino vienkiemius. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo kilęs konfliktas su Baltarusija dėl Adutiškio geležinkelio stoties. Dabar siena su Baltarusija eina pietiniu miestelio pakraščiu, geležinkelio linija skiria dvi valstybes.
Adutiškio seniūniją garsina Lazdinių - Adutiškio etnografinis ansamblis, suburtas mokytojos P. Krivickienės. Tai nuolatinis respublikinių konkursų, festivalių dalyvis, ne kartą laimėjęs prizines vietas. Lazdinių - Adutiškio etnografinis ansamblis pripažintas geriausiu Lietuvos kaimo ansambliu ir apdovanotas ,,Aukso Paukšte". Mokytoja T. Pivoriūnaitė sukaupė žinių apie gyvenvietės ir ūkio istoriją.
Verslas: žemės ir miškų ūkis, trikotažo pramonė, gyventojų aptarnavimas.
Seniūnijoje yra: pašto įstaiga (Centrinės aikštės g. 8, autobusų stotelė, vaikų lopšelis darželis, vidurinė mokykla (Postavų g. 36, Adutiškis tel. (8 387) 59 244), 3 bibliotekos, bažnyčia, 2 kaimo klubai, poliklinika (Ąžuolo g. 2, Adutiškis, tel. (8 387) 59 175), medicinos punktas (Jakelių k., tel. (8 387) 42 516), vaistinė, muitinės postas, pasienio užkarda, 6 parduotuvės, UAB "Irvė"(siuvykla), 2 girininkijos.


