Naudotojo aptarimas:Edvardziukas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Esu romantikas
Edvardas Lukšas (Simas Rytys)
Gimiau 1976 m. gegužės 14 dieną Panevėžyje. Nuo 5 metų gyvenau ir augau Panevėžio priemiestyje Dembava. Ten ir dabar gyvenu. Rami aplinka, graži gamta suteikia progą kurti. Beto kad esu poetas, dirbu, tobulėju ir nuolat siekiu tikslo. Trumpai save apibūdinant esu kūrėjas.
Esu be galo didelis romantikas. Mane nuolat valdo jausmai. Užtat mano eiles yra apie meilę. Čia bus sudėta visa mano kūryba.. Visas mano gyvenimas yra kūryba. Nesilygiuoju į garsiuosius poetus. Rašau savo poeziją. Nors ir nuolat uoliai kritikuojamas kitų kolegų ir ne kolegų priimu kritiką ramiai. Esu ypač dėkingas iškiliai amžiną atilsį poetei Elenai Mezginaitei, kuri manimi patikėjo, suprato. Kiekvienais metais nepraleidžiu galimybės sudalyvauti respublikinėje Panevėžio literatūrinėje žiemoje.
užeikite į www.mypage.lt/romantika
Ar meni?
Ar meni tą vasarinę tylą, Kai dangų gaubė vakaro žara? Tavęs tikėjausi sulaukti, Bet širdyje paliko tuštuma.
Palikau tą pasakų pasaulį – Išėjau vaivorykštės takais. Aš beprotiškai norėjau meilę rasti Ir apgobti ją svajonių patalais.
Trokštu aš pasaulį pamatyti, Širdį atgaivinti ir jausmus, Eiti tiesiai per laukus ir klonius Ir sutikti tą, kuri bus man skirta.
Kurgi, tu mane vedi? Įkvėpimo ilgesy Kurgi, tu mane vedi? Juk širdis tokia gležna Meilės jausmo apgaubta.
Ieškau jausmo begalinio Kurio niekas dar nežino. Sielą, kūną atgaivinti Ir širdelę nuraminti.
Meilės šauksmas
Mano širdis apsąla Išgirdus josios balsą Ir meilei tiesia kelią Su kliūtimis per brastą,
Dar nemačiau jos veido Ir net šešėlio juodo, Bet man širdis jau kužda – Bus balta, o ne juoda.
Širdis nebeįstengia Užmušti meilės jėgą. Tikėk, mieloji mano, Naktim man nesimiega.
Turbūt širdis nujaučia, Kad meilė visagalė. Perplaukti jūrą plačią Jausmai mane įgali.
Jausmų harmonija
Dar neteko sutikti tavęs, Bet širdyje jau skamba fanfaros. Išeinu su viltim susitikt su tavim, Kad galėčiau aš būti laimingas.
Dovanosiu aš širdį ir meilę, tikiu, Kad daugiau nebetektų kentėti. Aš kaip beržas parimęs lenkiuos – Nenumaldomai trokštu mylėti.
Devynbalsės giesmė mums skambės, Mes klausysimės ošiančio vėjo. Kai aušrinė žvaigždė patekės, Tu suprasi, širdis ką sudėjo.
Išplauksime meilės upe Tarp žiedų ir pakrančių rasotų. Tegu niekas daugiau jau nelies Tavo lupų, rausvų, nebūčiuotų.

