Svastika
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Svastika (Sūkurėlis) – kryžma su užlenktais galais. Tai Saulės, ugnies ir kūrimo simbolis.
Svastika senovėje plačiai naudota indo-iranėnų, hetitų, keltų, graikų ir baltų, beveik visuose pasaulio žemynuose. Svastika - šventas Induizmo, Budizmo ir Džainizmo simbolis.
Baltai svastiką siejo su Dievu, Saule, Perkūnu, jo žmona Laima. Svastika – vienas iš dažniausiai lietuvių liaudies mene besikartojančių motyvų. Jomis puošiamos verpstės, tapoma ant kraičio skrynių ir baldų, įaudžiamos į audinių raštus. Margučių raštuose svastikos aptinkamos kaip stambūs, savarankiški, įvairiai stilizuoti ženklai, dažniausiai komponuojami margučio šonuose, o taip pat deriniuose su kitais statiškais bei dinamiškais ženklais. Svastikos dinamiškumą vaizdingai nusako liaudiškas jos pavadinimas „sūkurėlis“.

