Vladislovas Vaza

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Vladislovas Vaza
Vladislovo Vazos portretas, autorius P.P. Rubensas
Vladislovo Vazos portretas, autorius P.P. Rubensas
LDK didikų giminė Vazos
Giminės herbas

Tėvai Zigmantas Vaza
Ona Habsburgaitė
Žmonos Jadvyga Lužkovskaja (16101648)
Cecilija Renata (16111643)
Marija-Liudvika (16111667)
Vaikai su Jadvyga Lužkovskaja
Vladislovas Konstantinas (16351698) su Cecilija Renata
Zigmantas Kazimieras (16401647)
Marija Ona Izabelė (16421642)
Gimė 1595 m. birželio 9 d.
Gimimo vieta Lobzovas, prie Krokuvos, Lenkija
Mirė 1648 m. gegužės 20 d.
Mirties vieta Merkinė, Lietuva

Vladislovas Vaza (g. 1595 birželio 9 d. – m. 1648 gegužės 20 d.) – Lenkijos karalius Vladislovas IV ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas II Vaza (1632-1648). Gimė Lobzove, prie Krokuvos. Mirė Merkinėje. Jis vienintelis iš Vazų dinastijos dažniausiai lankėsi Vilniuje bei daugiausia laiko rezidavo Lietuvoje.


Turinys

[taisyti] Vladislovas Vaza ir elekcija (lot.: electio–pasirinkimas)

Dar valdant Zigmantui Vazai buvo pradėta rūpintis, kad Lietuvos ir Lenkijos sostai atitektų vienam iš jo sūnų. Tas klausimas ypač tapo aktualus į jo valdymo pabaigą, kai žlugo viltys atgauti Švedijos sostą, mat, išrinkus Lietuvos–Lenkijos valdovu kitą, visa jo šeima būtų likusi visiškai neaprūpinta. Dėl to po 1629 m. Altmarko[1] paliaubų svarbiausias Zigmanto Vazos rūpestis buvo perduoti vyriausiam sūnui Vladislovui Vazai sostą. Vladislovo Vazos tėvas, siekdamas absoliutizmo ir spausdamas ne katalikus, buvo įsigijęs daug priešu, tuo tarpu Vladislovas Vaza krašte buvo labai mėgiamas. Tėvas visose iškilmėse ji laikydavo greta savęs ir bajorija buvo įpratusi laikyti jį natūraliu įpėdiniu. Be to tėvas jį buvo įtraukęs ir į valstybės valdomąjį darbą. Dažnai jis vadovavo karo žygiams ir atliko nemaža kitų valstybinių darbų. Todėl tėvui mirus jokio kito kandidato nebuvo. Pati elekcija užtruko vos pusė valandos. Abi to meto Lietuvos partijos – katalikai ir protestantai palaikė Vladislovą. Visiems buvo garantuota visiška tikėjimo laisvė. Katalikai Vladislovą palaikė dėl artimų ryšių su tėvu ir visa jo šeima, o protestantai, kad jis jiems pažadėjo protestantų vadui Kristupui Radvilai, po senelio Leono Sapiegos mirties, jo valdomą Vilniaus vaivadiją ir didžiojo etmono urėdą. Vladislovas savo pažadus iš tikrųjų įvykdė.

[taisyti] Vladislovo Vaza Rusijos caras 16101613

[taisyti] Karas su Maskva

Dar būdamas 15 metų Vladislovas Vaza tampa Rusijos caru. Lenkų etmonui S. Zolkievskiui (lenk.: Stanisław Żółkiewski) sumušus rusus ir užėmus Smolenską 1610 m. vasario 4 d. buvo pasirašytas susitarimas,- išrinkti karalaitį Vladislovą Rusijos caru su sąlyga, kad karalaitis priims pravoslavų tikėjimą. Lenkų ir lietuvių kariuomenės būriai užėmus Maskvą ir nuvertus carą V. Šuiskį (rus.: Василий Иванович Шуйский) 1610 m. vasarą ėmė valdyti karalaičio Vladislovo vardu. Buvo pradėtos kaldinti net Vladislovo Vazos monetos. Bet karalius Zigmantas Vaza nesutiko leisti savo sūnaus į Maskvą, nes jis tuo metu užsigeidė pats būti Maskvos caru. Taip Vladislovas nepriėmė pravoslavų tikėjimo ir į Maskvą neatvyko. Deryboms ilgai užtrukus, kariuomenė sukilo. Maskvos įgulai buvo sunku išsilaikyti. Jos nebeišgelbėjo nė karaliaus atsiųstas etmonas Jonas Karolis Chodkevičius ir įgula buvo priversta iš bado pasiduoti. 1613 m. caru buvo išrinktas metropolito Filareto, Teodoro Romanovo sūnus Michailas (rus.: Михаил Фёдорович Романов).

[taisyti] Vladislovo Vazos žygis ir Deulino[2] (Dywilino) paliaubos

Tačiau karalaitis Vladislovas, turėdamas Maskvos bajorų pasirašytą jo išrinkimo raštą, titulavosi caru ir 1617 m. žygiavo užimti Maskvos, kariuomenei vadovavo J.K. Chodkevičius. Maskva buvo pasiekta, tačiau jos paimti nepavyko, 1618 m. gruodžio 11 d. Deulino kaime (prie Maskvos) buvo padarytos 16 metų paliaubos. Maskva būtinai reikalavo, kad Vladislovas nebesivadintų caru, bet tas neatsisakė šio titulo. Šis klausimas taip ir liko neišspręstas, bet sienų klausimas ir kiti reikalai buvo sutvarkyti. Paliaubų sutartis Lietuvai ir Lenkijai buvo naudinga. Lietuvai buvo patvirtinta 1610 m. atgauta Smolensko sritis, kuri Maskvos valdžioje buvo nuo 1514 m., o prie Lenkijos buvo priskirti Černigovas ir Naugardukas (Černigovo sritis).

Abiejų Tautų Respublika po „Deulino“ paliaubų
Abiejų Tautų Respublika po „Deulino“ paliaubų

[taisyti] Karas su Maskva ir Polianovkos taika

Deulino paliaubų sutartis Maskvai buvo labai negarbinga, nes ji turėjo užleisti Lietuvai ir Lenkijai nemaža žemių, todėl caras vis laukė progos atsigriebti. Paliaubos baigėsi 1633 m. vasarą, ir Maskva ruošėsi naujam karui. Kai 1632 m. atėjo žinia, kad mirė karalius Zigmantas, caras Mykolas Romanovas, nelaukdamas paliaubų galo, didžiulę savo kariuomenę išsiuntė užimti Lietuvos Smolensko. Tačiau caras apsivylė, nes tarpuvaldis buvo labai ramus ir trumpas (Maskvos puolimas dar labiau vertė paskubinti elekcija), ir naujasis karalius Vladislovas labai greitai galėjo išžygiuoti į karą. Maskvos kariuomenei iš karto sekėsi. Jai kelio pastoti išėjo Lietuvos lauko etmonas Kristupas Radvila, su labai maža kariuomene negalėjo jos sulaikyti. Greitai caro kariuomenė atsidūrė prie Smolensko, kurį išgelbėjo tiktai tvirtos sienos, beveik ištisus metus jis išsilaikė apgultas, kol Pagaliau patsai karalius Vladislovas atėjo jo išvaduoti. Prieš 100.000 caro kariuomenės jis teatsivedė vos 15.000 lietuvių ir lenkų. Tačiau sumanių manevrų dėka Smolenskas buvo išgelbėtas, caro kariuomenė buvo apsupta ir priversta pasiduoti. Carui nebeliko kitos išeities, kaip tiktai taikintis. Po pusės mėn. derybų Polianovkos kaime (tarp Viazmos ir Dorogobužo) buvo padaryta amžinoji taika. Pagal ją caras atsisakė nuo visų jau Deulino paliaubų sutartimi perleistų žemių, atsisakė nuo pretenzijų į Livoniją ir sutiko sumokėti 200.000 rublių karo išlaidų, o Vladislovas už tai atsisakė nuo visų pretenzijų į Maskvos sostą. Jis taip pat pasižadėjo grąžinti tą Maskvos bajorų raštą kuriuo 1610 m. buvo patvirtintas jo išrinkimas caru. Vladislovas karo metu parodė didelių vado gabumų, ir jo populiarumas krašte dar labiau pakilo. Dabar nustatyta siena su Maskva išbuvo iki naujojo 1654 m. karo, sukelto kazokų sukilimų.

[taisyti] Vladislovo Vazos santykiai su Švedija

[taisyti] Švedijos sosto klausimas

Sudarius taiką su Maskva, teko rūpintis santykiais su Švedija. 1635 m. pasibaigė 1629 m. Altmarko paliaubos, tad reikėjo ruoštis naujam karui arba rūpintis pratęsti paliaubas. Nors renkamas karaliumi Vladislovas buvo pasižadėjęs nebesirūpinti Švedijos sostu, tačiau iš tikrųjų nuo jo neatsisakė. 1632 m. rudenį ties Liucenu (Lützen) (Vokietijoje) žuvo Švedų karalius Gustavas II Adolfas (Gustav II Adolf). Vladislovas ketino vesti jo našlę žmoną (Maria Eleonora of Brandenburg), bet jo priešai Švedijoje sosto paveldėtoja paskelbė jaunutę Gustavo II Adolfo dukterį Kristiną (Christina of Sweden). Vladislovas pasiryžo vesti ją, tačiau Švedijos ponai ir tam pasipriešino. Tada jis nusprendė, paliauboms pasibaigus, pradėti karą su švedais. 1635 m. jis pats su lenkų kariuomene pradėjo pulti švedus Prūsijoje, o Lietuvos etmonas Kristupas Radvila taip pat sėkmingai puolė juos Livonijoje.

[taisyti] 1635 m. rugsėjo 12 d. Štumsko paliaubos[3]

Tuo metu Vokietijoje teęsėsi vadinamasis 30 metų karas. Protestantų šalininkams, ėjusiems prieš imperatorių, buvo labai svarbu, kad tarp Lietuvos Lenkijos ir Švedijos būtų taika, kad Švedija neatitrauktų savo jėgų iš Vokietijos. Dėl to Štumske (Prūsijoje, netoli Malborko (Marienburgas)) tarp Lietuvos Lenkijos ir Švedijos prasidėjo derybos. Į jas atvyko Prancūzijos, Anglijos ir Jungtinių Nyderlandų Provincijų atstovai. Vladislovas Vaza, nenorėdamas atsisakyti Švedijos sosto, norėjo kariauti. Karalių palaikė tik Lietuva, kuriai rūpėjo atgauti Livoniją. Po ilgų derybų Lenkijos ponai prieš karaliaus valią padarė 26 m. paliaubas. Jomis Vladislovo Vazos teisės švedų sostui buvo paliktos neišspręstos, švedai pasitraukia iš Prūsijos, bet jiems buvo palikta visa Livonija. Tuo tarpu K. Radvila Livonijoje buvo išvaręs švedus iš visos Cėsio (Vendeno) vaivadijos, jis tebekariavo su jais net po paliaubų, bet vėliau viską turėjo grąžinti švedams. Lietuva ne tik nieko negavo iš tos sutarties, bet dar buvo priversta grąžinti švedams net tai, ką buvo atkovojusi Livonijoje. Todėl jos atstovai seime kėlė protestą, tačiau lenkai juos nuramino, žadėdami kitur atsilyginti, ir sutartis buvo ratifikuota. Su švedais turėjo būti ilga taika, bet 1655 m., nebelaukdami paliaubų galo, vėl pradėjo karą.

Vladislovas Vaza
Vladislovas Vaza

[taisyti] Ramusis Vladislovo valdymo periodas

Padarius taiką su Maskva ir Švedija, Lietuva jokių nesusipratimų nebeturėjo. Karalius Vladislovas Vaza buvo sumanęs ruošti didelę koaliciją prieš turkus, bet jo planams pasipriešino senatas ir seimas. Turėdamas dėl to daug nemalonumų ir didelių nuostolių, karalius nebekūrė jokių didelių planų. Beje, jis dar bandė sutaikinti protestantus su katalikais bet tam reikalui sušauktas suvažiavimas 1645 m. nieko nepasiekė. Kraštas po Zigmanto Vazos laikų suiručių ir vidinių nesutarimų ėmė atsigauti savaime, be jokių reformų. Po 13 ramių metų, pačiame Vladislovo Vazos gyvenimo pabaigoje, Lenkiją, o iš dalies ir Lietuvą, sukrėtė audringas kazokų sukilimas, įvedęs Lietuvą su Lenkija į naujus sunkius karus su Maskva ir Švedija.

[taisyti] Pastangos sutvarkyti kazokus ir kazokų sukilimai[4]

Vladislovo laikais kazokų (kazokas-totoriškai reiškia valkatą, bastūną) sukilimų buvo net keletas. Paskutinysis buvo žiauriai numalšintas 16371638 m. Po to pradėjo bręsti naujas sukilimas, kurį sukėlė buvęs kazokų kariuomenės raštininkas Bohdanas Chmelnickis (ukr.: Богдан Зиновій Михайлович Хмельницький). Nuskriaustas vieno lenkų bajoro, suviliojusio ir atėmusio iš jo žmoną, B. Chmelnickis bandė ieškoti teisybės pas karalių ir seime, bet, jos neradęs, pabėgo į Sečę (Uždunojės Sečė miestas ant Dniepro kranto). Ten jis sukėlė visus kazokus, pasikvietęs į pagalbą totorius, ir 1648 m. dviejuose mūšiuose ties Geltonaisiais Vandenimis[5] (ukr.: Zhovti Vody) ir Korsunu (ukr.: Korsun') jis sunaikino visą lenkų kariuomenę. Į nelaisvę pakliuvo net abu lenkų etmonai. Kazokams kelias į Lenkiją buvo atviras. Kaip tik tokiu kritišku momentu Merkinėje mirė karalius Vladislovas Vaza. Tad kazokų reikalus jau teko baigti Jonui Kazimierui.

[taisyti] Kultūrinis Vilniaus gyvenimas valdant Vladislovui Vazai

Dar būdamas jaunas Vladislovas Vaza su tėvu dažnai rezidavo išpuoštuose Vilniaus valdovų rūmuose. Čia taip pat priimdavo popiežių, Vokietijos imperatorių, Toskanos, Ispanijos, Venecijos, Prancūzijos, Danijos, Persijos, Osmanų imperijos, Maskvos ir kitų kraštų pasiuntinius, čia būdavo priimamos vasalinės priesaikos. Vladislovo Vazos laikais rūmuose ir jų prieigose vyko įvairūs pasilinksminimai: žvėrių pjudymai, karnavalai, kaukių baliai, o 1636, 1644 ir 1648 m. čia pastatytos pirmosios Lietuvoje itališkos operos. Pirmajai operai „Elenos pagrobimas“ libretą parašė Vladislovo sekretorius V. Paciteli (Virgilio Puccitelli), o muziką sukūrė garsus italų kompozitorius M. Skači (Marco Scacchi). Vladislovas Vaza asmeniškai su libretistu aptardavo scenarijų bei partitūrą, domėjosi repeticijomis, dekoracijomis, kostiumais, jo pasiuntiniai vyko į Veneciją, Romą, Paryžių ieškoti artistų, juos bandė ir sudarinėjo sutartis spektakliams Lietuvoje ir Lenkijoje. Jam padėdavo rūmų kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila.

Karalienė Cecilija Renata, Vladislovo žmona.
Karalienė Cecilija Renata, Vladislovo žmona.

[taisyti] Vladislovo Vazos žmonos, vaikai

16341635 m. Vladislovas Vaza su nesantuokine Lvovo mieto gyventoja Jadvyga Lužkovskaja (Jadwiga Łuszkowska) (1610 – m. 1648 m. gegužės 20 d.) pagimdė sūnų:

  • Vladislovas Konstantinas (Władysław Konstanty Waza) (g. 1635 – m. 1698 m. kovo 19 d.).

1637 rugsėjo 13 d . vedė Romos imperatoriaus Ferdinando II (Ferdinand II, Holy Roman Emperor) dukrą Ceciliją Renatą Habsburgaitę (Cecilia Renata of Austria) (16111643). Gimė sūnus ir dvi dukros:

1646 m. kovo 10 d. vedė princo Karlo I Gonzaga (Charles I of Gonzaga-Nevers) dukrą Marija Liudvika Ganzaga (Ludwika Maria Gonzaga) iš Nevero (Prancūzija). Vaikų nesusilaukė. 1648 m. gegužės 20 d. medžioklėje persišaldęs, Merkinėje mirė Vladislovas Vaza. Žmona Marija Liudvika po vyro mirties ištekėjo už Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero.


Anksčiau valdė:
Zigmantas Vaza
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis
16321648
Vėliau valdė:
Jonas Kazimieras Vaza
Anksčiau valdė:
Vasilijus Šujskis
Rusijos caras
16101613
Vėliau valdė:
Michailas Fiodorovičius


[taisyti] Pastabos

[taisyti] Šaltiniai

A. Šapoka, Lietuvos istorija; Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, Kaunas, 1936 m. ISBN 5-420-00631-6