Lietuvos Statutas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuvos Statutai – trys teisinių dokumentų rinkiniai, sukurti XVI a. ir apibrėžę LDK teisinės sistemos pagrindą iki pat 1840 m. Kaip ir visoje Vidurio Europoje, XVI amžiaus pradžioje ir LDK skiriamas didelis dėmesys teisės kodifikavimui – teismams ir administracijai kilo didelių sunkumų dėl įstatymų išsibarstymo per daugybės privilegijų, ponų tarybos ir kunigaikščių sprendimų, skirtingose valstybės dalyse galiojančių skirtingų įstatymų. Pirmieji ketinimai kodifikuoti Lietuvos teisę pradėjo ryškėti 1501 m., tačiau pirmasis projektas seimui pristatytas tik 1522 m.
Pirmasis statutas patvirtintas 1529 m., vėliau parengti dar du pirmąjį statutą praplėtę teisynai:
- I Lietuvos Statutas (1529 m.), įtvirtinęs ponų privilegijuotą teisę;
- II Lietuvos Statutas (1566 m.), įteisinęs luomines reformas, įformino bajorų atstovavimą seime, renkamus bajorų žemės teismus;
- III Lietuvos Statutas (1588 m.), papildytas ir išsamiausias statutas.
LDK teisynai įtakojo kaimyninių šalių teisės raidą, pagal III Lietuvos Statutą buvo kuriamas, redaguojamas 1649 m. Rusijos Soboro teisynas.
Lietuvos Statutai galiojo iki 1840 m., carinei Rusijai panaikinus 1588 m. Lietuvos Statuto galiojimą.

