Vliora

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

40°28′N, 19°29′E(G)

Vlioros panorama
Vlioros panorama
Vlioros bektašių centras
Vlioros bektašių centras
Vlioros mečetė
Vlioros mečetė
Vlioros karinės kapinės
Vlioros karinės kapinės

Vliora (Albanų k.: Vlora, graikų k.: Αυλών/Αυλώνα, turkų k.: Avlonya, arumunų ir italų k.: Valona) — vakarinėje Albanijos Respublikos dalyje esantis antras (po Duresio) pagal dydį ir svarbą šalies uostas, vaizdingai išsidėstęs Adrijos jūros Vlioros įlankos pakrantėje, netoli didžiausios Albanijos salos — Sazano. Pagal naujausius 2007 m. demografinius duomenis, mieste gyvena apie 100 000 gyventojų, kurių daugumą sudaro albanai. Miesto gyventojų daugumą sudaro Albanijoje vyraujančios musulmonų sunitų bendruomėnės atstovai; egzistuoja nemažos katalikų ir bektašių (islamo sekta) bendruomėnės.

Vliora yra viena iš svarbiausių Albanijos miestų — ekonominės, socialinės ir kultūrinės veiklos centų, Vlioros apygardos ir Vlioros srities administracinis centras. Miestas svarbus turizmo, maisto, žvejybos, laivų remonto ir tekstilės pramonės centras. Miestas nutolęs 135 km nuo sostinės Tiranos, 125 km nuo kaimyninės Graikijos sienos ir 72 km nuo Italijos Bario uostamiesčio. Mieste įsikūrusi svarbiausia Albanijos jūrų laivyno bazė.

Vliora yra svarbus Albanijos transporto mazgas, per kurį eina svarbūs plentas į Graikijos Respubliką. Kursuoja reguliarūs keltai į Italijos Bario uostą. Vliora yra galutinis DuresioFierio - Vlioros ir Selenicės — Vlioros geležinkelio punktas.

[taisyti] Istorija

Vliora ir jos apylinkės yra vienos seniausiai apgyvendintų Albanijos vietų, pirmųjų gyventojų gyvenvietės liekanos datuojamos nuo akmens amžiaus laikotarpio. Šioje vietovėje taip pat gausiai randama ir kitų priešistorės - žalvario ir geležies amžiaus —- gyvenviečių liekanų. Senovės laikais, prasidėjus indoeuropiečių migracijai, šioje vietoje apsigyveno ilyrų protėvių gentys. Nuo pat ankstyvosios antikos laikų, ši vietovė, kaip ir likusi Albanijos dalis, buvo smarkiai veikiama graikų kultūros.

Vlioros ištakos prasideda antikos laikais, VI a. p.m.e., kuomet graikų kolonistai įkūrė vieną pirmųjų savo kolonijų Adrijos jūros pakrantėje. To meto graikų kolonistų įkurtas miestas buvo žinomas Avlono (Αυλών) vardu. Dabartinis miestas minimas daugėlio antikos garsių geografų veikaluose: Klaudijaus Ptolemėjaus „Geografijoje“, Romos imperijos parengtame kelių atlase „Tabula Peutingeriana“, viduramžių Bizantijos geografo Hieroklio veikale „Synekdemos“.

Antikiniu periodu miesto teritorija ir jo apylinkės ilgą laiką priklausė to meto senovės valstybėms: Senovės Makedonijai, nuo II a. p.m.e. Romos imperijai, kuriai valdant, miestas tapo vienu svarbiausiu Ilyrijos provincijos — Epirus Nova — miestu. Nuo IV a. pab., Romos imperijai suskilus į dvi valstybes, — Rytų Romos imperijai.

Romos imperijai krikščionybę paskelbus valstybine religija, miestas tapo svarbiu vėlyvosios antikos ir ankstyvųjų viduramžių krikščionybės veiklos centrų. V a. miestas tapo vyskupijos centru, priklausiusiu Romos patriarchatui. VIII a. miesto piklausomybė atiteko Konstantinopolio patriarchato valdžiai.

Nuo VI a. pabaigos į Balkanų regioną ėmus skverbtis slavams, palaipsniui ši vietovė buvo apgyvendinta slavų genčių - dabartinių makedonų ir bulgarų protėvių, tačiau nepasisant to, dauguma slavakalvių persikelėlių buvo asimiliuoti vietos graikų. Miestas išliko daugiatautis, kuriame kompaktiškai gyveno, graikai, slavai ir tuomet pakankamai gausi rumunams artima arumunų tauta.

Viduramžiais miestas buvo vienas iš svarbiausių Bizantijos miestų balkanų pusiasalyje. XI - XII a., miestas buvo svarbus Bizantijos atramos punktas, kovoje su normanų Sicilijos Karalyste. 1204 m., ketvirtojo kryžiaus žygio metu kryžiuočiams užėmus Konstantinopolį, ir Bizantijai kurį laiką suskilus į kelias valstybes, miestas trumpam pateko Lotynų imperijos priklausomybei, miestas tapo katalikų vyskupo rezidencija. Vėliau miestas atititeko viduramžių Graikijos valstybei — Epyro Despotijai, dar vėliau — suvienytai Bizantijai.

1345 m. miestas atiteko serbams ir tapo tuometinės Serbijos karalystės dalimi, kol 1464 m. miestas buvo užgrobtas Osmanų imperijos kariuomenės. Valdant turkams pradėjo plisti islamas, miestas tapo kazos centru, priklausiusiu Janinos vilajetui ir Berato sandžakui, mieste gyveno apie 10,000 gyventojų, beikė katalikų parapija. 1690 - 1691 m. miestas trumpam priklausė Venecijai. 1851 m. miestas nukentėjo nuo žemės drebėjimo.

1912 m., pasibaigus Osmanų imperijos valdžiai, miestas tapo naujai susikūrusios Albanijos valstybės dalimi ir pirmąja nepriklausomos Albanijos sostine. Prasidėjus I pasauliniam karui, 1914 m., miestas buvo užimtas Italijos kariuomėnes ir iki 1920 m. buvo šios šalies okupuotas.

II pasalinio karo išvakarėse, 1939 m., Vliora buvo užimta Italijos kariuomėnės. 1943 m. miestas buvo okupuotas hitlerinės Vokietijos karuomėnės. karo metu, Sazano sala buvo svarbi Italijos ir Vokietijos povandeninių laivų bazė, dėl to sala ir miestas buvo smarkiai bombarduojami sąjungininkų aviacijos. 1944 m. Vliora buvo išvaduota Albanijos komunistų partijos vadovaujamų partizanų.

Komunistams atėjus į valdžią ir Albanijai užmegus draugiškus santykius su Tarybų Sąjunga, pagal dvašalę sutartį uostas buvo išnuomotas TSRS povandeniniam laivynui ir tapo vienintele Tarybų Sąjungos laivyno baze Viduržemio jūros regione, svarbiu atramos punktu galimo karo su NATO atvėju. Septinto dešimtmečio pradžioje, dėl kilusios ideologinės priešpriešos tarp TSRS ir Albanijos, Albanijos valdžios sprendimu, karinė bazė buvo konfiskuota. Netekusi svarbaus atramos punkto, 1961 m. TSRS rimtai ruošėsi invazijai į Albaniją, tačiau prasidėju Kubos krizei, šie užmojai nebuvo įgyvendinti. Dėl 1968 metų TSRS invazijos į Čekoslovakiją ir baimės, kad panačūs įvykiai gali atsitikti ir su Albanija, komunistų sprendimu, mieste ir jo apylinkėse buvo pastatyta didelis kaičius bunkerių.

Dėl po karo pradėtos industrializacijos, miesto reikšmė dar labiau išaugo, miestas tapo vienu svarbiausių pramoniniu, socialiniu bei kultūriniu Albanijos centru. Mietas tapo svarbiausia Albanijos jūrų laivyno baze, buvusios Albanijos saugumo tarnybos Sigurimi veiklos baze.

Žlugus komunistiniam rėžimui ir nustojus veikti planinės ekonomikos dėsniams, Vliora, kaip ir kiti Albanijos miestai smarkiai nukentėjo nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios ekonominės krizės. Dešimto dešimtmečio pradžioje iš šio miesto tūkstančiai žmonių užgrobtais laivais nelegaliai kėlėsi į Italiją, tuo sukeldami imigracijos krizę kaimyninėje šalyje.

1997 m., žlugus Albanijos ekonomikai ir šaliai įklimpus į politinę, ekonominę ir socialinę krizę, mieste kilo patys smarkiausi neramumai šalyje, susirėmimų su policija, kurį laiką miestas buvo atsidūręs anarchijoje.

Šiuo metu miestas yra vienas svarbiausių narkotikų, ginklų ir nelegalų gabenimo į Vakarų Europą centras.

[taisyti] Architektūra ir archeologija

Dėl šio krašto turtingos istorinės praeities, Vlioros mieste bei jo apylinkėse yra gausu įvairių epochų statinių ir paminklų: priešistorinių statinių griuvėsių, romėnų ir bizantinės epochos mozaikos liekanų, bizantinės pilies griuvėsių, viduramžių Bizantijos laikų bažnyčių, osmanų laikotarpio mečečių, tiltų bei gyvenamųjų namų.

Komunistinės didktatūros laikais pastatyta pagal tipinius projektus suprojektuotų daugiabučių gyvenamųjų namų, viešbučių, vilų. Dabartiniais laikais, pagerėjus ekonominei būklei, pastatyta naujų šiuolaikinių pastatų, mečečių, viešbučių.

[taisyti] Šaltiniai


Šis straipsnis buvo tapęs Savaitės straipsniu