Prigimtinė teisė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Prigimtinė teisė, viršpozityvioji teisė - teisės normos, nustatytos (Dievo, gamtos) anksčiau už pozityviąją teisę, už ją viršesnės. Prigimtinė teisė susiformavo ir kaip teisinė mokykla. Jos teorijomis grįstas formaliosios teisės netaikytinimas tam tikrais atvejais (kai normos neteisingos, bet jų nuginčijimui nebuvo formalaus teisinio pagrindo), kau kuriais atvejais - ir atskirų teisės aktų normų teisėkūra Europos valstybėse.
Prigimtinės teisės antipodas, prigimtinės teisės mokyklai priešpastatoma teisinė teorija - teisinis pozityvizmas, aukščiau visų normų keliantis pozityviąją teisę (galiojančius įstatymus, kitus formalius teisės aktus), padaręs didelę įtaką socialistinės teisės tradicijos valstybių teisiniame ir politiniame gyvenime.
Prigimtinė teisė plėtota tiek pasaulietinėje, tiek ir religinėje (bažnytinėje) teisėje (teoretikai - Tomas Akvinietis ir kiti).

