Cheminė technologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Cheminė technologija - mokslas, tiriantis cheminius procesus, kuriais iš įvairių žaliavų gaunami vartojimo produktai ir gamybos priemonės. Atsirado XVIII a. II pusėje, pradėjus tobulinti neorganinių rūgščių, jų druskų ir šarmų gamybą, ieškoti naujų šių medžiagų gamybos būdų.

[taisyti] Cheminės technologijos raida Lietuvoje

Lietuvoje pradžia laikoma 1922 metai. Tada Vilniaus universitete buvo įkurta katedra (vadovavo Viltoldas Kraševskis), Kauno un-te - organinės chemijos technologijos katedra (vedėjas Jonas Šimkus), vėliau neorganinės chemijos technologijos katedra (vedėjas Pranas Jodelė); 1930 šios Kauno universiteto katedros buvo sujungtos į cheminės technologijos katedrą. Chemikai technologai tyrė Lietuvos mineralines žaliavas ir jų panaudojimą statybinėms medžiagoms gaminti (Jodelė, Adolfas Damušis), durpynus (Jurgis Vidmantas). Susikūrus Vilniaus un-to chemijos fakultetui, 1949 buvo įkurta tech. chemijos katedra (1953-60 buvo sujungta su kt. katedromis; 1960-71 katedra). Vilniaus un-te 6d - mečio pr. ištirta tirpiųjų druskų išskyrimas iš dolomitų, Stoniškių opokos ir Šlavės upelio molis, kurie panaudoti miner. alyvoms ir aliejui gryninti. Tirtas bitumų išskyrimas ir sausoji distiliacija (Elena Čižiūnaitė, Jeronimas Kudaba). Tyrimai daromi Kauno politech. in-to f-te. Patobulinta mėsos gamybos su kraujo priedais technologija (Jonas Vitkus). Sukurta miltinių gaminių su sausomis išrūgomis gamybos technologija (Skolastika Sūdžienė). Ištirta fermentinių sūrių su mikroelemantais gamyba (Juozas Bernatonis). Ištirta vietinių rišamųjų medžiagų gamybos technologija (Julius Mituzas, Vladas Sližys).