Tarybinis ūkis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Tarybinis ūkis (rus. 'совхоз, советское хозяйство') – TSRS laikais buvusios įmonės, kurios vertėsi žemės ūkiu. Tarybiniai ūkiai dažniausiai buvo kuriami didelių ūkių bazėje ir oficialiai kai kuo skyrėsi nuo kolūkių.
[taisyti] Oficialūs skirtumai nuo kolūkių
- Gamybos priemonės (žemė, įranga, gyvuliai, grūdai ir t. t.) ir kitas turtas tarybiniuose ūkiuose priklausė valstybei, kolūkiuose - kolūkiams (kolektyvinė nuosavybė), nors kolūkio turto kolūkiečiai negalėjo pasidalinti.
- Tarybinio ūkio darbuotojams buvo mokama tik alga, o kolūkiuose dalis algos būdavo išmokama natūra, nors ir tarybiniuose ūkiuose buvo galima ko nors nusipirkti.
- Pradžioje tarybinius ūkius dažniausiai kurdavo didelių ūkių pagrindu, kolūkius – jungiant mažus ūkelius. Tačiau nemažai būdavo ir išimčių, kai sujungus kelis didelius ūkius įkurdavo kolūkį. Būdavo atvejų, kai sujungavo kolūkius ir sudarydavo tarybinį ūkį arba kai tarybinio ūkio statusą pakeisdavo į kolūkio.
- Jei žemės ūkiu besiverčianti įmonė buvo specializuota, pavyzdžiui, medžių auginimo įmonė, ji dažniausiai turėjo tarybinio ūkio statusą.
Žmonės dažniausiai nesuprasdavo, kokie esminiai skirtumai yra tarp kolūkio ir tarybinio ūkio.
1990 m. TSRS buvo 25 500 ūkių, iš kurių 45% buvo tarybiniai ūkiai, o 55% - kolūkiai. Tarybiniai ūkiai daugiausiai dominavo Azijietiškoje TSRS dalyje.
Vidutinis tarybinio ūkio plotas sudarė 153 km² - du kartus viršijo vidutinį kolūkio plotą.

