Nalšia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Nalšia (arba *Nalšiai, *Nalšėnai; vok. Nalsen, Naalse; rusėnų k. Nal'ščiany), tiksliai neidentifikuotos rytų baltų genties ar lietuvių kilties žemė. XIII a. – viena iš 5 ar 6 pagrindinių LDK sudėtinių dalių (kunigaikštystė). Nuo 1264(?) m. sudarė vieną politinį vienetą su Polocko kunigaikštyste. Šaltiniuose minima nuo 1229 iki 1298 m.

Turinys

[taisyti] Nalšios žemės lokalizacijos problema

Istoriografijoje Nalšia iki šiol nėra aiškiai identifikuota, – nesutariama tiek dėl joje gyvenusio etnoso ar subetnoso tipologinės priklausomybės, tiek dėl šio krašto politinio statuso, tiek dėl jo teritorijos lokalizacijos.

Vienas pirmųjų bandžiusių pateikti mokslinę Nalšios žemės lokalizaciją buvo latvių etnologas ir kalbininkas E. Volteris (Eduards Volters). Remdamasis 2–3 „Nalšios“ vardą primenančių Utenos apylinkių vietovių (Noliškis ir pan.) geografine padėtimi, kronikiniais Livonijos ordino kariuomenės žygių į Nalšią aprašymais bei Giedraičių giminės Kasparo Daumanto (XVI a.) šakos legenda apie Giedraičių kilmę iš Nalšios kunigaikščio Daumanto, jis dar dar XIX a. pab. Nalšią siūlė lokalizuoti (senosios) Aukštaitijos šiaurės vakaruose[1].

Lenkų istorikas H. Lovmianskis (Henryk Łowmiański), kuris Nalšią laikė vienos lietuvių genties kilčių žeme, 1932 m. ją lokalizavo į rytus nuo Žeimenos upės ir piečiau esančiame Vilniaus–Galšios (Alšėnų)–Lydos krašte, t. y. dab. Lietuvos rytuose bei pietryčiuose ir dab. Baltarusijos šiaurės vakaruose. Tokiai Nalšios lokalizacijai (paremtai, be kita ko, Volynės metraštyje pateikto Burundajaus 1258-1259 m. žygio į Lietuvą, Nalšią bei Sūduvą aprašymo interpretacija ir su „Nalšios“ vardu tariamai susijusio Galšios (Alšėnų) miestelio geografine padėtimi), ilgainiui pritarė ir dauguma lietuvių tyrinėtojų, tačiau pradedant 1976 m. „lovmianskiškąją“ Nalšios lokalizacijos schemą jie ėmėsi koreguoti, savosiose istorinėse kartogramose vaizduojamos „Nalšios žemės“ plotą ženkliai sumažindami vad. „Lietuvos žemės“ naudai.

Dabar dauguma lietuvių istorikų bei archeologų Nalšią laiko viena didžiausių „archeologinių lietuvių“ (Rytų Lietuvos pilkapių kultūros nešėjų) kiltinių žemių ir ją lokalizuoja Utenos-Zarasų-Breslaujos-Pastovių-Svierių-Nemenčinės-Molėtų-Utenos linijos ribojamoje teritorijoje, tačiau vieni iš jų (R. Batūra, A. Tautavičius) šią žemę ar kunigaikštystę linkę lokalizuoti į rytus nuo Žeimenos ir Galšios krašte (t. y. XVI-XVIII a. egzistavusių Ašmenos ir Breslaujos pavietų teritorijoje), kiti (E. Gudavičius ir jo sekėjai) – tik į vakarus nuo šios upės (pastaroji Nalšios lokalizacija laikytina „volteriškosios“ Nalšios lokalizacijos versijos modifikacija), o treti (T. Baranauskas, G. Zabiela) – beveik visoje dab. Šiaurės Rytų Lietuvoje ir gretimame dab. Baltarusijos šiaurės vakarų kampe.

[taisyti] Galima interdisciplinarinė Nalšios žemės lokalizacija

Remiantis Livonijos eiliuotosios kronikos informacija apie Livonijos ordino kariuomenės 1250 m. žygį į Lietuvą galima tvirtai konstatuoti tik tai, kad XIII a. viduryje Nalšia buvo įsiterpusi tarp tuometinių Livonijos ordino valdų ir „Lietuvos“. Kita vertus, remiantis Mindaugo krikšto bei karūnavimo apeigose dalyvavusio anonimo ~1260 m. rašytu traktatu „Žemių aprašymo pradžia“ (Incipiunt descriptiones terrarum, lot.), kuriame „lengvai priimantys krikštą“ nalšiai įvardyti greta lietuvių ir jotvingių, taigi kaip atskira etninė (?) LDK gyventojų grupė, to paties šaltinio pateikta „Lietuvos žemės“ padėties Žemaitijos atžvilgiu charakteristika („O nuo jos [t. y. Žemaitijos] į rytus – su Rusia besiribojanti Lietuvos žemė“) ir istorijos šaltinių paliudytu Nalšios pavaldumo Polockui faktu, o taip pat atsižvelgus į keistą dab. Latgaloje (Latvijos dalyje, esančioje į rytus nuo Aiviekstės upės) iki XIII/XIV a. gyvenusio savito baltų etnoso[2] „bevardiškumą“ istorinėje bei archeologinėje literatūroje, Nalšią galima būtų lokalizuoti buv. Jersikos kunigaikštystės teritorijoje, o nalšius tapatinti su vad. „rytiniais latgaliais“.

[taisyti] Nalšios valdovai lietuviai

Žymiausiais Nalšios kunigaikštystės valdovais lietuviais (bent hipotetiškai) laikytini spėjamas Nalšios kunigaikštis Lengvenis (XIII a. I pusė), Nalšios kunigaikštis Daumantas, kurį 1265 m. iš Nalšios išstūmė Vaišelgos ir Švarno vadovaujama jungtinė LDK ir Volynės kariuomenė, Polocko kunigaikščio Tautvilo sūnus (?) Polocko (ir Nalšios?) kunigaikštis Konstantinas Berankis, kuris 1264 m. nemažą jo valdytą Rezeknės sritį (= Šiaurės Vakarų Nalšią?) padovanojo Livonijos ordinui, ir Polocko bei Nalšios kunigaikštis Gerdenis, kuris 1264 m. pab. ne tik patvirtino minėtą Konstantino Berankio dovanojimą, bet ir atsisakė visų savo kaip polockiečių bei vitebskiečių valdovo teisių į (senąją) Latgalą (pastaroji ir minėta Rezeknės sritis Gerdenio ir Livonijos ordino sutarties tekste figūruoja kaip atskiri politiniai teritoriniai vienetai).

[taisyti] Išnašos ir nuorodos

  1. Вольтер Э. А., Где искать землю Нальщанскую Ипатьевской летописи // Журнал министерства народного просвещения, 1900, № 5, с. 195–201.
  2. Apie tai, kad X-XIII/XIV a. vad. Latgaloje gyveno savitas rytų baltų etnosas, iš esmės skirtingas nuo likusioje dab. Latvijos dalyje gyvenusių genčių, liudija ne tik archeologijos, kraniologijos bei etnografijos duomenys, bet ir esminis augšzemniekų tarmės skirtingumas nuo kitų latvių k. tarmių, – pasak daugelio istorinės dialektologijos specialistų, specifiškai „rytietišką“ šios tarmės savitumą turėjo nulemti dab. Rytų Latvijoje gyvenusių ir latvių etnogenezėje dalyvavusių „grynųjų“ rytų baltų lingvistinis substratas.