Rekrūtų prievolė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rekrūtų prievolė (angl. recruitment - personalo rinkimas) – prievolė atlikti karinę tarnybą.
[taisyti] Rusijoje
Carinės Rusijos kariuomenėje reikėjo tarnauti 25 metus, nuo 1834 m. tarnybos laikas buvo sutrumpintas iki 20, nuo 1855 m.- iki 12 m. 1874 m. rekrutų prievolė buvo pakeista visuotine karine prievole. Rekrūtai buvo renkami iš valstiečių kasmet lapkričio mėnesį, įprasta tvarka po 5-7 žmones nuo 1000 revizinių sielų. Karo ar nepaprastosiomis sąlygomis rekrutų buvo imama daugiau.
[taisyti] Lietuvoje
Prievolė buvo įvesta po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, prie Rusijos prijungtose LDK žemėse.
1846-1855 m. iš Kauno gubernijos rekrutais buvo paimta daugiau kaip 23 000 vyrų. Kurį vyrą atiduoti į rekrūtus galutinai nuspręsdavo dvarininkas. Nuo 1847 m visi rekrūtinio amžiaus vyrai turėjo traukti burtus. Pirmiau traukdavo iš tų šeimų, kuriose būdavo 3 ar daugiau vyrų, paskiausiai iš tų, kur šeimoje buvo tik vienas vyras. Surinkus pakankamą skaičių rekrūtų pirmu ar antru traukimu, trečiąkart, t.y., iš šeimų su vienu vyru, burtų netraukdavo. Dažnai atrinktieji į rekrūtus slapstėsi, juos reikėjo gaudyti.
Rekrūtų prievolė apskritai buvo viena iš sunkiausių prievolių, padidinusi valstiečių priespaudą po LDK žemių įjungimo į Rusiją ir tuo pačiu skatinusi išsivadavimo kovas, Lietuvos valstiečių dalyvavimą sukilimuose.

