Lietuvos partizanai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| |
Informacija šiame straipsnyje nėra sutvarkyta. Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai. |
Lietuvos partizanai - daugiausia civiliai žmonės, dažniausiai vadovaujami kariškių, siekę apginti Lietuvos nepriklausomybę per ir po Antrojo pasaulinio karo. Jie vėliau buvo areštuoti, išvežti į kalinimo, tremties vietas, arba išžudyti daugiatūkstantinės reguliarios SSRS armijos, NKVD dalinių ir stalinistų, žuvę kovos lauke, arba legalizavęsi - sugrįžę iš pogrindžio.
[taisyti] Statistiniai duomenys.
MGB duomenimis Lietuvoje 1944-1952 m. laikotarpiu buvo suimta 18 819 partizanų, 12 459 jų talkininkai, 14 856 pogrindinių organizacijų narių ir 15 796 kitų pilietinio pasipriešinimo dalyvių. Žuvo 20 101 partizanas (apie pusę 16-21 metų amžiaus). Per šį laikotarpį legalizavosi 8 493 kovotojai. Istorikų duomenimis 1944 m. rudenį veikė apie 12 tūkst. lietuvos partizanų, 1945 m. pavasarį apie 30 tūkst., 1946 m. vasarą - apie 4,5 tūkst., 1950 m. rudenį apie 1,2 tūkst. Lietuvos partizanų.
[taisyti] Partizanų spauda
Visoje Lietuvoje yra žinoma daugiau nei 50 skirtingais tiražais (nuo keleto egzempliorių iki 5 tūkst.) leistų ir platintų partizanų laikraštėlių. Žinomiausi -"Aukštaičių kova", žemaičių "Laisvės varpas", dzūkų "Partizanas", suvalkiečių "Laisvės žvalgas". Paskutinis partizanų periodinis leidinys "Partizanų šūvių aidas" leistas ir platintas 1957 m. Žagarės apylinkėse.
[taisyti] Kovų pobūdis
Partizananų stovyklavietės ir žeminės bei bunkeriai buvo įrengiami miškingose pelkėtose ar nuošaliose vietose. Bunkeriai - sodybose pas patikimus žmones gyvenamuose pastatuose, daržinėse, tvartuose, netgi šuliniuose. Partizanus vienaip ar kitaip rėmė daugelis Lietuvos kaimo ir miesto žmonių bei Lietuvos katalikų bažnyčia. Jų kovų metai - vienas dramatiškiausių ir tragiškiausių Lietuvos istorijos laikmečių. Kai kurie sovietiniai istoriografai 80-ais metais bandė partizanų kovas prilyginti pilietiniam karui, tačiau pagrindinis gerai organizuotų partizanų armijos priešas buvo gausūs Raudonosios armijos daliniai ir, todėl, to laikmečio kovos Lietuvoje prilygsta partizaniniam karui. Teisininkas B. Gailius savo knygoje „Partizanai tada ir šiandien“ (V. 2006 m.), įrodė, kad Lietuvos ir Sovietų sąjungos karas tikrai buvo. Būtent taip 1944 - 1953 metų įvykius leidžia suprasti sisteminė tarptautinės teisės normų ir doktrinos analizė. Tiesą sakant, ji net neleidžia įvykių aiškinti kaip nors kitaip. Šią išvadą patvirtina ir papildo oficialios Lietuvos pozicijos nagrinėjimas. Įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos ne tik pripažįsta partizanus teisėtais valstybės atstovais tarptautiniuose santykiuose (kariniame konflikte su Sovietų sąjunga) – kariais savanoriais, bet ir suteikia jų vadovybei aukščiausius karinės ir politinės valdžios įgaliojimus okupuotoje valstybėje. Taip sukuriamas itin aiškus teisinis reguliavimas: 1944 -1953 m. vyko karas su okupantu; partizanams vietos gyventojai turėjo paklusti, o sovietų nurodymų nevykdyti, kol tai nekėlė pavojaus jų gyvybei ar sveikatai...
[taisyti] Ištakos
Partizaninių pokario kovų ištakos Lietuvoje susiformavo dar 1944 m. vasarą, kai Lietuvos laisvės armija (LLA) organizavo pasipriešinimą Raudonosios Armijos užimtoje teritorijoje, į kurį įsijungė Lietuvos kariai, Šauliai, LAF ir VLIK aktyvistai, Vietinės rinktinės nariai, represuotų ir ištremtų į Sibirą artimieji. Vyrai ėmė slapstytis, vengdami armijos, saugumo represijų, plėšikavimo ir mobilizacijos. Skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, kur buvo ženkli nacistinės Vokietijos žvalgybos Abvero įtaka, pasipriešinimas sovietinei valdžiai Lietuvoje kilo labiau stichiškai. Miške slapstėsi ir nespėję pasitraukti į vakarus kariniai nusikaltėliai - holokausto dalyviai naikinę žydų tautybės asmenis. Pasak istoriko A. Anušausko tokių asmenų Lietuvos partizaniniame judėjime 1945 metais tebuvo apie 1 procentą. Sovietinė propaganda norėdama sumenkinti partizaninį judėjimą tvirtino priešingai ir partizanus vadino banditais, o suformuotus iš pritariančių valdžiai ginkluotus būrius, talkinusius reguliariai Raudonajai armijai - liaudies gynėjais, kuriuos savo ruožtu, žmonės vadino paniekinamai - stribais (nuo rus. istriebitel - naikintojas) arba skrebais. Partizanai nuo pirmų dienų susilaukė gausaus priešo atakų - sovietinio saugumo NKGB-MGB klastos, palaikomos generolo Vetrovo divizijų, vykdytos per savo agentūrą siunčiamą partizanauti ir naikinusios partizaninį judėjimą iš vidaus.
[taisyti] Partizaninio judėjimo struktūra
Partizanai savo veiklą buvo padaliję į sritis, apygardas ir rinktines:
- Jūros sritis (iki 1948 – Vakarų Lietuvos sritis)
- Kęstučio apygarda
- Birutės rinktinė
- Butageidžio rinktinė
- Vaidoto rinktinė
- Prisikėlimo apygarda
- Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė
- Lietuvos Žalioji rinktinė
- Povilo Lukšio rinktinė
- Žemaičių apygarda
- Alkos rinktinė
- Kardo rinktinė
- Šatrijos rinktinė
- Vytenio rinktinė
- Kęstučio apygarda
- Kalnų sritis (iki 1948 – Šiaurės Rytų Lietuvos sritis)
- Algimanto apygarda
- Šarūno rinktinė (kupiškėnų)
- Kunigaikščio Margirio rinktinė
- Žaliosios (girios) rinktinė
- Dariaus ir Girėno apygarda (nepriklausė jokiai Lietuvos partizanų sričiai)
- Didžiosios Kovos apygarda
- A rinktinė
- B rinktinė
- Vyčio apygarda
- Briedžio rinktinė
- Krikštaponio rinktinė
- Vytauto apygarda
- Šarūno–Liūto rinktinė
- Lokio rinktinė
- Tigro rinktinė
- Algimanto apygarda
- Nemuno sritis (iki 1948 – Pietų Lietuvos sritis)
- Dainavos apygarda
- Dzūkų rinktinė
- Geležinio Vilko (Valkininkų) rinktinė
- Partizano Kazimieraičio rinktinė
- Seinų rinktinė
- Šarūno rinktinė
- Tauro apygarda
- Birutės rinktinė
- Geležinio Vilko rinktinė
- Kęstučio rinktinė
- Perkūno rinktinė
- Seinų rinktinė
- Vytauto rinktinė
- Stirnos−Žalgirio rinktinė
- Dainavos apygarda
[taisyti] Kovų organizavimo etapai
[taisyti] Pradinis organizacinis partizaninio karo etapas
Šio etapo metu frontui atėjus į Lietuvą, įkurtos dar 1941 m. LLA pagrindu, pradėti dislokuoti pasipriešinimo daliniai miškuose, o taip pat pradėjo kurtis atskiros partizanų apygardos.
1944 06 24 paskelbtas gen. P.Kubiliūno pareiškimas dėl Apsaugos komandų (30-40 vyrų) prie apskričių vietos komendantūrų sudarymo; tuo legalizuotas balandžio mėn. pradėtas daugiau nei 20 tūkst. Lietuvos jaunimo savanorių, įsijungusių į Vietinę rinktinę savigynos kūrimas.
1944 07 09 Vienintelis Lietuvoje likęs VLIK'o Karo tarybos narys gen. M. Pečiulionis per sukarintą pogrindinę organizaciją LLA ėmėsi organizuoti pasipriešinimą krašto okupacijai.
1944 07 17 Šiauliuose gen. M. Pečiulionis-Miškinis pasirašė direktyvą Nr 1: jei Ruaudonosios armijos nepavyks sustabdyti, LLA karinėms pajėgoms įsakoma slėpti ginklus ir pereiti į pogrindį; liepos 20 d. įsakymu Nr. 21 LLA perskirta į 2 sektorius: veikiantį (VS ir organizacinį (OS) - rezervą, VS vadu paskirtas kpt. A. Karalius, LLA vado pavaduotoju - A. Eidimtas.
[taisyti] Lietuvos išlaisvinimo komiteto (LIK) ir Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) etapas
Šio etapo metu buvo atstatyti koordinaciniai ryšiai tarp atskirų Lietuvos partizanų apygardų, tačiau judėjimo vadovybė skaudžiai nukentėjo dėl MGB agento J. Markulio Erelio ardomosios veiklos, kuris neužilgo buvo demaskuotas.
1945 rugsėjo 16 d. Marijampolės vls. Skardupių k. klebonijoje Tauro apygardoje įvyko steigiamasis Lietuvos išlaisvinimo komiteto (LIK) posėdis. Jame dalyvavo plk.L. Butkevičius-Luobas, kpt. L. Taunys-Kovas, kun. A. Ylius-Vilkas, ltn. V. Bacevičius-Vygandas, J. Pileckis-Brokas; komiteto sudėtis: pirm. L. Butkevičius, pavad. L. Taunys ir A. Ylius, nariai - V. Bacevičius, J. Pileckis, V. Radzevičius. Iškeltas tikslas - sutelkti visas pogrindžio jėgas nepriklausomai Lietuvos valstybei atkurti. Parengtas atsišaukimas į Lietuvos visuomenę. Spalio mėnesį (LIK) entuziastingai besiplėtodamas patyrė stiprų smūgį - areštuoti vadovai vėliau buvo sušaudyti.
1946 m. lapkričio mėn. įvyko Tauro apygardos vadų posėdis, kuriame dalyvavo A. Baltūsis-Žvejys, TA polit. sk. virš. A. Vabalas-Gediminas, rinktinių vadai, J. Lukša ir J. Markulis. Pripažintas Vyriausio ginkluotųjų pajėgų štabo VGPŠ vadovavimas partizanų veiklai, numatyta sušaukti visų Lietuvos partizanų apygardų vadų suvažiavimą (1947 01 18), kur būtų patvirtinti Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) ir Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komitetas (VLAK)'o įkūrimo aktai. 1946 pab. VGPŠ būstinėje Vilniuje, Žygio g, įvyko 1-asis VGPŠ posėdis, kuriame BDPS atstovavo J. Markulis, VGPŠ - A. Kamarauskas-plk. Vytis, J. Lukša-Kazimieras, A. Zaskevičius-Tautvaiša; po posėdžio išleistas VGPŠ 1-asis įsakas, paruoštas J. Lukšos: patvirtintas Lietuvos padalinimas į 3 partizanų veiklos sritis ir patvirtinti jų vadai. 1946 gruodžio 28 d. sugretinę turimus faktus, J. Lukša, A. Zaskevičius ir B. Barzdžiukas suvokė, kad J. Markulis yra MGB agentas ir J. Lukša iš Vilniaus išvyko į TA pranešti apie J. Markulio išdavystę bei pavojų partizanų vadovybei.
1948 m.liepos 7-9 d. V. Vokietijos Baden-Badene įvyko VLIK'o ir Lietuvos rezistencijos atstovų susitikimas, kuriame dalyvavo prof. J.Kaminskas, prel. M. Krupavičius, J. Brazaitis, V. Sidzikauskas, Tauro apygardos atstovas J. Lukša, J. Deksnys ir svečio teisėmis J. Pajaujis. Nutarta, kad Lietuvos laisvinimo kovai krašte vadovauja krašto rezistencijų apjungiąs organas, o užsienyje - VLIK'as ir ryšį tarp jų palaiko Lietuvos pogrindžio atstovas užsieniui. J. Deksnys įsipareigojo iki 1948 m.08 01 likviduoti BDPS užsienio delegatūrą. Vėliau J. Deksnys įkūrė Lietuvos rezistencinę santarą (LRS), kuri pretendavo atstovauti krašto pasipriešinimui užsienyje.
[taisyti] Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio etapas
Šio etapo metu atkurta visos Lietuvos partizanų sąjūdžio pasipreišinimo vadovybė, nes A. Baltūsio-Žvejo sudarytas BDPS Prezidiumas buvo visiškai sunaikintas.
1948 m. liepos 10-12 d. įkurta Vieningos laisvės kovos sąjūdžio organizacija (VLKSO), kurios vadu išrinktas - partizanų generolas J. Žemaitis-Vytautas, jo pavaduotojais tapo sričių vadai.
1949 m. vasario 22 d. Prisikėlimo apygardos (PA) štabe, Minaičių k., tarp. Baisiogalos ir Radviliškio, įvyko visos Lietuvos partizanų suvažiavimas, kuriame dalyvavo BDPS Prezidiumo pirm. J.Žemaitis-Vytautas, sekr. P.Bartkus-Žadgaila, visuom. dalies virš. J.Šibaila-Merainis, l. e. PL sr. vado pareigas A.Ramanauskas-Vanagas, ir tuometinis Tauro apygardos vadas A. Grybinas-Faustas, Prisikėlimo apygardos vadas L.Grigonis-Užpalis, Vakarų Lietuvos sr. štabo virš. V.Gužas-Kardas, PA štabo virš. B.Liesys-Naktis. Vengiant painiavos su MGB naudojamu BDPS pavadinimu, vasario 10 dieną organizacija pavadinta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS), patvirtinti J. Žemaičio ir P. Bartkaus parengto LLKS statuto projekto 1-asis ir 2-asis skyriai, vasario 16 d. pasirašyta Deklaracija, kad galutinis partizanų kovos tikslas - Lietuvos parlamentines respublikos atkūrimas pagal 1920-1926 metų pavyzdį, apdovanoti nusipelnę kovotojai, apsvarstytos veiklos taktikos kryptys, ryšiai su užsieniu, veikla Klaipėdos krašte, priimtas kreipimasis į ginkluoto pogrindžio dalyvius, visus krašto gyventojus. J. Žemaičiui suteiktas Laisvės kovotojo partizano generolo laipsnis.
[taisyti] Partizaninio judėjimo Lietuvoje sunaikinimo - vadovų žūties ir partizanų galutinio legalizavimosi etapas
Šio etapo metu žuvo pagrindiniai kovų sąjūdžio vadai, o eiliniai partizanai iš pogrindžio toliau pereidinėjo į legalų gyvenimą, kuriame taip pat kūrėsi slaptos rezistentinės ir disidentinės pogrindinės taikaus pasipriešinimo organizacijos.
Juozas Lukša–Daumantas 1951 metais buvo dvigubo agento išduotas ir žuvo Lietuvos miškuose.
1953 m. gegužės 30 d. J. Žemaičio bunkeris buvo išduotas. Įmetę granatą su nervus paralyžiuojančiomis dujomis, čekistai jį suėmė gyvą.
Pusantrų metų J. Žemaitis buvo laikomas Vilniaus KGB kalėjimo rūsiuose, tardymui buvo nuvežtas net į Maskvą. Tačiau jis kategoriškai atsisakė dirbti okupantams, liko ištikimas karininko ir partizanų vado priesaikai.
1954 m. lapkričio 26 d. Jonas Žemaitis buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime
1954 m. sausio 1 d. MGB duomenimis Lietuvoje veikė 142 partizanai, o 1955 m. sausio 1 d. Lietuvoje veikė 51 partizanas.
1956 m. spalio 12 d. pagal čekisto N. Dušanskio planą Kaune suimtas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko 1-asis pavaduotojas, LLKS GP vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, išduotas MGB agento Žinomo-Urbono; A. Ramanauskas sušaudytas 1957 m. lapkričio 29d.(27) Vilniuje.
[taisyti] Pavienių partizanų priešinimosi etapas
1959 05 04 Šilutės r. Kvėdarnos apyl. Buišių k. kautynėse su KGB agentais-smogikais žuvo Kęstučio apygardos partizanai: P. Oželis-Jaunutis ir F. Urbonas-Algirdas.
1961 11 išduotas buv. Kęstučio apygardos vado K. Labanausko, Kelmės r. Vėjų k. sužeistas kovoje su KGB smogikais, nusišovė paskutinis Birutės rinktinės partizanas E.Kmita.
1965 03 17 po apsupimo aptiktas slėtuvėje, kilus susišaudymui, nusišovė paskutinis Lietuvos partizanas Aukštaitijoje nuo 1946 m. - Antanas Kraujelis Siaubūnas.
1965 07 06 po kautynių nusišovė paskutinis Lietuvos partizanas Žemaitijoje Pranas Končius.
Benediktas Mikulis, slapstėsi miške iki 1971 m. ir buvo nuteistas keletui metų 1980 m.
Stasys Guiga - Tarzanas, paskutinis iki mirties nepasidavęs į nelaisvę okupantams Lietuvos partizanas 35 metus slapstėsi Onos Činčikaitės sodyboje (Činčikų kaime, Švenčionių raj.), kur ir mirė 1986 metų žiemą.
[taisyti] Nuorodos
[taisyti] Literatūra
1. Juozas Daumantas. Lietuvos partizanai. V., 1990.
2. Adolfas Ramanauskas (Vanagas). Daugel krito sūnų. V.,Mintis, 1991.
3. Kęstutis K.Girnius. Lietuvos partizanai. V., Mokslas, 1990.
4. Kęstutis Kasparas. Lietuvos karas. V., 1994.
5. Partizanai apie pasaulio politiką ir save. Sudarė N.Gaškaitė. V., 1998.

