Silmarillion

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

SilmarillionDžono Ronaldo Ruelio Tolkino visą gyvenimą rašytos mitologijos, kurias po jo mirties surinko ir išleido sūnus Kristoferis, padedamas fantasy rašytojo Guy Gavriel Kay.

Taip Julia Pelzer įsivaizduoja „Quenta Silmarillion“ aprašytų Dviejų Medžių sukūrimą.
Taip Julia Pelzer įsivaizduoja „Quenta Silmarillion“ aprašytų Dviejų Medžių sukūrimą.

Turinys

[taisyti] Idėja

Viename laiške Tolkinas yra rašęs:

Seniau <...> norėjau sukurti visumą daugiau ar mažiau tarpusavyje susijusių legendų nuo didingų kosmogoninių iki romantinio pasakos tipo <...>; visa tai būčiau galėjęs dedikuoti paprasčiausiai Anglijai, savo šaliai. Trokštamas tonas bei pobūdis būtų savotiškai vėsus ir aiškus, primenantis mūsų „orą“ (Šiaurės vakarų klimatą bei dirvą, tai yra Britaniją ir netoli šios esančias Europos vietoves <...>), pasižymintis (jei tik man pavyks tai padaryti) skaisčiu nepagaunamu grožiu, kai kurių vadinamu keltišku <...>. Kai kurias didžiąsias sakmes sukurčiau iki galo, o kitų palikčiau tik eskizus. Ciklai turėtų jungtis į didingą visumą, palikdami vietos kitiems protams bei rankoms, įvaldžiusioms tapybą, muziką ar dramą.

Savąsias legendas (arba mitologijas) Tolkinas rašė visą gyvenimą. Jos prasidėjo „Prarastųjų sakmių knyga“ 1917 m. Tik vėliau atsirado pavadinimas Silmarillion (angl. The Silmarillion). Tolkino sukurta kalba kvenja (Quenya) šis žodis reiškia „apie silmarilius“ (vns. silmaril – brangakmeniai, kuriuose elfas Feanoro uždarė Valinoro medžių šviesą; kuopinė daugiskaita silmarilli; dgs. genityvas silmarillion).

Ištraukas iš mitologijų Tolkinas skaitė savo draugams bei šeimos nariams.

Paskatintas „Hobito“ sėkmės, Tolkinas bandė įsiūlyti „Silmarillion“ leidėjams, tačiau niekada nesitikėjo jų dėmesio. Nepavykus sumanymui išleisti „Žiedų valdovą“ drauge su mitologijomis, „Silmarillion“ jis ir toliau tobulino patylomis. Tačiau būtent „Silmarillion“ mitologijas Tolkinas laikė svarbiausiu savo gyvenimo kūriniu. Anot jo, „Hobitas“ ir „Žiedų valdovas“ į mitologijas tik netikėtai įsibrovė.

Mirus tėvui, sūnus Kristoferis Tolkinas ėmėsi redaguoti išlikusias krūvas rankraščių. Jis sudarė knygą, dabar žinomą pavadinimu „Silmarillion“, stengdamasis iš gausybės variantų atrinkti tuos, kurie, jo manymu, labiausiai atitiko paskutinį tėvo sumanymą. Ši knyga išleista 1977 m. Vėliau likę rankraščiai bei versijos su išsamiais Kristoferio komentarais išleisti knygoje „Nebaigtosios sakmės“ bei „Viduržemės istorijos“ tomuose.

2007 m. kaip atskiras romanas išleista papildyta viena pagrindinių "Silmarillion" istorijų (apie Tūriną Turambarą) - "Hūrino vaikai".

[taisyti] Struktūra

"Silmarillion" sudaro:

  • Ainulindalë ([ainulindale], išvertus iš kvenjos „ainų, arba ainurų, muzika“) – apie Eä (Visatos) sutvėrimą.
  • Valaquenta ([valakventa], kvenja „valų, arba valarų, sakmė“) – apie tvėrėjo Eru vietininkus Ardoje valas (Valar) bei majas (Maiar).
  • Quenta Silmarillion ([kventa silmarillijon], kvenija „sakmė apie silmarilius“) – didžiausia knygos dalis, kurioje pasakojama apie įvykius prieš Pirmąjį Amžių ir Pirmajame Amžiuje. Pasakojimai sukasi apie brangakmenių silmarilių ir juos sukūrusio Feanoro giminės likimą.
  • Akallabêth – pasakojimas apie Nūmenorą, iš dalies grįstas Atlantidos legenda.
  • Apie Galios Žiedus bei Trečiąjį Amžių

„Silmarillion“ įvykiai trumpai atpasakojami „Žiedų valdovo“ prieduose. Šioje knygoje sudėtos žymiausios ir reikšmingiausios Tolkino parašytos istorijos: apie Hūrino sunaus Tūriną Turambarą (pagrįsta Kulervo istorija iš „Kalevalos“, apie Bereną ir Lūtijeną (Lúthien), apie žmonių ir elfų sukūrimą, ir kitos.

[taisyti] Siužetas

DĖMESIO: Žemiau atskleidžiamos kūrinio detalės

„Ainulindalėje“ pasakojama, kaip pirmiau visko buvęs Eru, elfų vadinamas Ilūvataru, sutvėrė ainas (arba ainurus; vns.-"Ainu", dgs.-"Ainur"), kurie jam giedojo. Ilūvataras jiems pasiūlė temą, ainos ėmė kurti Didžią Muziką. Muzikoje atsirado nedarnių garsų, kurių įpynė aina, vardu Melkoras. Kliaudoms pataisyti Ilūvataras įvedė dar vieną temą, vėliau dar vieną. Galiausiai Muzika baigėsi. Tuomet Ilūvataras parodė ainoms Viziją, kurioje buvo matyti viskas, ką jie giedojo, o paskui tarė: Eä, tebūnie! Taip atsirado Eä – Pasaulis, kuris Yra. Į šį pasaulį nusileido dalis ainų ir pamatė, kad tai, ką jie giedojo, dar reikia sukurti. Po ilgų darbų jie sutvėrė Ardą – Žemę. Ardą ypač pamilo dalis ainurų ir nusileido į ją. Jų galios susietos su Arda, todėl jie vadinami valomis (arba valarais) – Pasaulio Galybėmis. Apie valus pasakojama „Valakventoje“: Manvė yra vyriausiasis, su juo gyvena Varda, žvaigždžių sutvėrėja, Javana – augalų ir gyvūnų globėja, Ulmas – vandenų valdovas ir t.t.

„Quenta Silmarillion“ pasakojama apie Ilūvataro Vaikus. Ilūvataro Vaikai – tai elfai ir žmonės. Apie juos ainos negiedojo Muzikoje, jie atėjo tik iš Ilūvataro temų. Dar yra dvarfai (arba nykštukai), kuriuos, nesulaukdamas elfų ir žmonių, kūrė vala Aulė, tačiau paaiškėjo, kad jis negali suteikti jiems gyvybės. Ilūvataras pasigailėjo ir „įsivaikino“ dvarfus. „Quenta Silmarillion“ rašoma, kad pirmieji tamsioje, dviejų valų medžių neapšviestoje Viduržemėje, nubudo elfai. Viduržemėje buvo pavojinga - ten sau buveinę buvo įsikūręs Melkoras, tad valos elfus pasikvietė pas save. Dalis jų išvyko į Amaną, dalis liko Viduržemėje. Amane gimė ir užaugo elfas Feanoras, kuris padarė silmarilius – akmenis, švytėjusius Medžių šviesa. Melkoras nužudė Du Medžius ir pagrobė silmarilius. Tuomet Feanoras ir septyni jo sūnūs prisiekė, kad atims silmarilius ir neatleis nė vienam, kuris iš jų juos bandys paveržti. Suklaidinti Melkoro melų, dalis elfų iš Amano grįžo į Viduržemę, ir čia prasidėjo ilgus metus trukusi beviltiška kova su Melkoru. Ji pasibaigė Belerijando – Viduržemės dalies, kurioje vyko dauguma „Quenta Silmarillion“ įvykių, – paskendimu.

Valos į Viduržemę ištremtiems elfams atleido ir leido grįžti į Vakarus, tačiau ne visi grįžo iškart. Žmonėms už pagalbą kovose valos padovanojo Nūmenoro salą. Apie gyvenimą joje ir jos žūtį (ne be Saurono pagalbos) pasakoja „Akallabêth“.

Dalis „Apie Galios Žiedus bei Trečiąjį Amžių“ trumpai atpasakoja įvykius Antrajame Amžiuje – kaip buvo nukaldinti Galios Žiedai, vaidinę svarbų vaidmenį Trečiojo Amžiaus įvykiuose – ypač šio Amžiaus pabaigoje (tai aprašyta „Žiedų valdove“).

[taisyti] Nuorodos