Dailė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dailė – meno rūšis, skirstoma į vaizduojamąją (tapyba, grafika ir skulptūra) ir taikomąją – dekoratyvinę (keramika, tekstilė, oda, amatai, liaudies meistrų dirbiniai ir kt.). Skirtingai nuo kitų meno rūšių (muzikos, teatro, literatūros, kino) dailės kūriniai paprastai turi materialią-tūrinę formą. Tačiau XX a. atsiranda ir naujosios dailės formos, kurias galima apibrėžti kaip balansavimą ant meno ir nemeno ribos ir kurioms būdinga idėjų išraiška (akcijos, performansai).. Terminas „dailė“ darosi per siauras apibrėžti gausius šiuolaikinio meno reiškinius ir dėl to daug kur jis pakeičiamas platesne „vaizduojamojo meno“ savoka.
Dailė atsirado seniai, dar priešistoriniais laikais. Seniausieji dailės dirbiniai yra datuojami maždaug 40 000 m.pr.Kr. Nuo seniausiųjų laikų iki pat XIX a. pagrindine dailės šaka buvo laikoma architektūra, visos kitos dailės šakos (tapyba, skulptūra, taikomoji-dekoratyvinė) ją tik papildė. Architektūriniai stiliai, savo ruožtu, darė įtaką kitoms dailės šakoms. Padėtis pasikeitė XIX a., kai architektūroje nebuvo sukuriama nieko nauja (iki dangoraižių atsiradimo), o tik kartojami ir varijuojami senieji stiliai (neobarokas, neogotika ir kt.), šiuo laikotarpiu pirmaujančia dailės šaka tampa tapyba.
[taisyti] Dailės rūšys (žanrai)
Dailė tradiciškai skirstoma į vaizduojamąją dailę ir taikomąją dekoratyvinę dailę.
Vaizduojamoji dailė. Jos kūriniams būdingo sąlygiški, iliuziniai tikrovės vaizdai. Pagal medžiagas ir išraiškos būdus vaizduojamoji dailė skirstoma į tapybą, grafiką ir skulptūrą.
Tapyba – vaizduojamosios dailės šaka, kurioje meninis vaizdas kuriamas spalva ir koloritu – meninės išraiškos priemonėmis. Koloritas (lot. Color – spalva) – tapybos kūrinyje vyraujančių spalvų derinys. Gali būti „šiltas“ arba „šaltas“, šviesus, tamsus it kt. Svarbiausia išraiškos priemonė yra spalva – ji atlieka vaizduojamąją ekspresinę ir dekoratyvinę funkcijas. Kitos tapybos kūriniui naudojamos meninės išraiškos priemonės : šešėliavimas, potėpis, faktūra. Potėpis – dažų pėdsakas ant paveikslo paviršiaus. Faktūra – dailės kūrinio paviršius.
Pagal medžiagas ir tapymo būdą skiriama tapybos technika: akvarelė (tapoma akvareliniais dažais, teptukais ant akvarelinio popieriaus), aliejinė tapyba (ant drobės arba lentos tapoma aliejiniais dažais), guašas, pastelė, tempera (tapoma ant gruntuotų lentų, popieriaus, drobės, sienos).
Tradiciškai tapyba skirstoma į molbertinę ir monumentaliąją tapybą. Molbertinė tapyba – tai palyginti nedidelio formato paveikslai. Miniatiūra – itin mažo formato tapytas paveikslas. Gali būti tapoma akvarele, tempera, laku ant popieriaus, drobės, medžio, metalo, porceliano, kaulo. Monumentaliajai tapybai priskiriama freska, mozaika ir vitražas. Freska (it. Fresco – šviežias) tapoma mineralinės kilmės dažais ant drėgno tinko. Mozaika (lot. Musaicum – kas skirta mūzoms) – iš akmens, stiklo, medžio ar kitos medžiagos detalių sudaryta paveikslo arba ornamento kompozicija. Vitražas (pranc. vitrage, lot. vitrum – stiklas) – monumentaliosios dekoratyvinės tapybos rūšis, kuriam sukurti yra panaudoti spalvoto stiklo dalys.
Pagal vaizdo santykį su tikrove gali būti išskirta figūrinė ir abstrakčioji tapyba. Pagal temas vaizduojamoji dailė gali būti skirstoma į žanrus (pranc. genre – rūšys). Tradiciškai išskiriami žanrai – istorinis, biblinis, mitologinis, batalinis (kovų scenos), portreto, peizažo, natiurmorto, animalistinis (vaizduojami gyvūnai), buitinis, akto žanras. Skirtingi autoriai gali pateikti šiek tiek besiskiriančias žanrų klasifikacijas.
Grafika (gr. Graphicos – užrašytas, nupieštas) – vaizduojamosios dailės šaka, kuriai priskiriama piešiniai, antspaudai ir meniniai šriftai. Pagrindinės grafikos meninės išraiškos priemonės yra piešinys (kuriamas pieštuku, plunksna, tušu, anglimi, sangvinu arba jo atvirkščias vaizdas išraižomas), piešinių antspaudai ir meninis šriftas (taikomosios grafikos rūšis). Išskiriama nespausdintinė grafika (piešiniai, grotažai) ir spausdintinė grafika. Prie spausdintinės grafikos priskiriama: metalo raižiniai (į išraižytus griovelius įtrinami dažai -giliaspaudė grafikos technika); medžio raižiniai (išilginiai arba skersiniai, kuriami smulkiomis įpjovomis - iškiliaspaudės grafikos technika); ofortas (pranc.. eau – forte – azoto rūgštis) – giliaspaudės grafikos technika, kuomet piešinys ant vario arba cinko plokštelių išėsdinamas rūgštimi; lino raižiniai, kartono raižiniai ir kt.
Skulptūra (lot. Sculptura – drožinėju, kalu) – vaizduojamosios dailės šaka, apimanti trimatės formos kūrinius. Pagrindinės technikos: drožyba, kalyba, liejyba, lipdyba. Tradiciškai išskiriama apvalioji skulptūra ir reljefas. Apvalioji skulptūra – tai iš visų pusių modeliuoti skulptūros kūriniai (statula, statulėlė, skulptūrinė grupė, biustas, torsas). Reljefas – tai iškilus arba įdubęs vaizdas plokštumoje. Kūrinio dydis lemia skirstymą į: mažąją ir monumentaliąją skulptūrą.
Taikomoji dekoratyvinė dailė – jos dirbiniai yra praktinės ir puošybinės paskirties. Pagal medžiagas taikomoji dailė skirstoma: keramika, tekstilė, gintaro dirbiniai, metalo dirbiniai, kaulo dirbiniai, odos dirbiniai, medžio dirbiniai, stiklo dirbiniai.
Tekstilė (lot. textille – audinys) – pagal atlikimo techniką skirstoma į gobeleną, batiką, kilimą. Gobelenas – unikalus, austas sienų kilimas. Batika – audinių dekoravimo technika, naudojant vašką ir dažus. Kilimas – kūrinys, atliktas rištine, austine arba mišria technika.
Keramika (gr.keramos – molis) – išdegti dailės dirbiniai iš molio ir jo mišinių su kitais neorganiniais junginiais. Dirbiniai lipdomi rankomis, žiedžiami, liejami arba presuojami gipso formose, po to degami. Pagal technologiją keramika skirstoma į akmens masės keramiką, fajansą, porcelianą, terakotą.
Vaizduojamosios dailės kūriniuose sutinkami įvairūs vaizdiniai, motyvai, temos. Pagal jų pobūdį skiriamos tokios dailės rūšys:
- Portretas (žmogaus vaizdavimas)
- Autoportretas (dailininkas vaizduoja pats save)
- Aktas (nuogo žmogaus kūnas)
- Karikatūra, šaržas (išjuokiantis ar pašiepiantis žmogaus atvaizdas)
- Peizažas (gamta)Kuris turi daugybę rūšių. Žinomiausi – urbanistinis peizažas (miestas), Marinistinis peizažas arba marina (jūra), etc.
- Natiurmortas (negyvų daiktų derinys – vazos, muzikos instrumentai, medžioklės laimikis, vaisiai, gėlės ir kt.)
- Istorinis paveikslas (istoriniai įvykiai)
- Batalinis paveikslas (kova, karas)
- Mitologinis paveikslas (mitai, legendos, pasakos)
- Religinis paveikslas (religiniai motyvai)
- Žanrinis paveikslas (buities ir darbų scenos)
- Publicistinis paveikslas (politinio, visuomeninio gyvenimo scenos)
- Fantastinis paveikslas (fantastiniai reiškiniai)
- Animalistinis paveikslas (gyvūnija)
- Plakatas, afiša, reklama (meninis įspėjančios teigiančios ar neigiančios minties vaizdavimas)
- Interjeras (statinio vidus)
- Eksterjeras (statinio išorė)
- Hepeningas (kūrinys – ne daiktas, o vyksmas)
- Video menas
- Instaliacija
- Tinklo menas elektroninis,eksperimentinis, menas publikuojamas, kuruojamas internete
[taisyti] Dailininkas
Dailininkas – žmogus, užsiimantis vaizduojamojo meno kūrimu ir jų pateikimu ant plokštumos ar paviršiaus. Dailininkai dar gali būti skirstomi į smulkesnes kategorijas:
- Tapytojai – menininkai, tapantys dažniausiai aliejiniais arba akriliniais dažais ant drobės.
- Grafikai – menininkai, dirbantys grafikos srityje. Jie užsiima grafinių, stilizuotų vaizdų perteikimu ant medžiagos arba kompiuterio monitoriuje.
- Skulptoriai – menininkai, dirbantys skulptūros srityje. Jie užsiima erdviniu menu, gamindami įvairius erdvinius kūrinius (skluptūras, bareljefus, monumentus ir kt.) iš medžio, akmens ir kitų medžiagų.
Istorija
Pirmieji rasti meno kūriniai datuojami maždaug 40 000 prieš mūsų erą. Šių kūrinių pavyzdžiai galėtų būti Altamiros urve Ispanijoje rasti piešiniai. Taigi šių piešinių autorius galime laikyti pirmaisiais žinomais dailininkais. Senovės Egipte menas užėme svarbią vietą valstybės kultūroje, rūmų dailininkai gyventojų socialinėje piramidėje stovėjo aukštoje vietoje ir savo ruožtu buvo turtingi žmonės. Senovės Graikijoje labiau klestėjo skulptūra, tačiau dailininkų darbo galime rasti molinėse vazose bei kituose keramikos dirbiniuose. Dailė vėl suklestėjo Bizantijos laikotarpiu, dėl prasidėjusios ikonų tapymo eros, kuri vėliau suklestėjo viduramžių Rusijos kultūroje.
Įrankiai
Dailininkai dažniausiai naudojasi įprastiniais įrankiais ir medžiagomis: teptukais, pieštukais, paletėmis, plunksnomis, įvairių rūšių dažais. Tačiau kartais kuriant meno kūrinius naudojamos ir netokios tradicinės medžiagos bei būdai, kaip pavyzdžiui: kraujas, įvairios maisto medžiagos ir panašiai.

