Pink Floyd
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| |
Dėmesio! Straipsnis šiuo metu yra aktyviai redaguojamas. Prašome nedaryti straipsnio pakeitimų, kol šis pranešimas yra rodomas. Tokiu būdu išvengsime redagavimo konfliktų. Norėdami sužinoti kas dirba prie straipsnio ir kada prasidėjo redagavimo sesija, skaitykite redagavimo istoriją. |
| |
Šiam straipsniui reikalingas dėmesys! Jei galite, paskaitykite aptarimus ir sutvarkykite jo turinį. |
| Pink Floyd | ||
|
|
||
| Kilmė | Kembridžas, Anglija | |
| Aktyvumo metai | nuo 1965 m. (apie išsiskyrimą oficialiai nepaskelbė) | |
| Muzikos žanras | Psichodelinis rokas Progresyvus - avangardinis rokas |
|
| Įrašų kompanija | Capitol Records Columbia Records |
|
| Dabartiniai nariai | Devidas Gilmoras Nikas Meisonas Ričardas Raitas |
|
| Buvę nariai | Šydas Beretas Rodžeris Votersas Bobas Klose |
|
Pink Floyd — anglų psichodelinio, progresyvaus - avangardinio roko grupė, gyvuojanti nuo 1965 metų. Viena sėkmingiausių roko grupių, pardavusi daugiau nei 200 milijonų albumų pasaulyje ir apie 73,5 milijono vien tik JAV.
Turinys
|
[taisyti] Nariai
- Keitas „Šydas“ Beretas (Roger Keith "Syd" Barrett) – gitara, vokalas (1965 - 1968) m.
- Devidas Gilmoras (David Gilmour) – gitara, vokalas (nuo 1968) m.
- Rodžeris Votersas (Roger Waters) – bosinė gitara, vokalas (1965 - 1985 m., ir vienas pasirodymas 2005 metais).
- Nikas Meisonas (Nick Mason) – mušamieji instrumentai (nuo 1965) m.
- Ričardas Raitas (Richard Wright) – klavišiniai, vokalas (1965 - 1981 ir nuo 1987) m.
[taisyti] Biografija
[taisyti] Keito „Šydo“ Bereto (Roger Keith "Syd" Barrett) era (1965 - 1968)
Pink Floyd šaknys siekia 1963 metus. Grupė susiburusi R. Voterso iniciatyva, kuris tuo metu įstojo į Regent Street Polytechnic studijuoti architekturą. Pink Floyd branduoliu tapo Sigma 6, kur be R. Voterso (gitara) grojo dar du architektūros studentai — R. Raitas (klavišiniai) ir N. Meisonas (mušamieji) bei Klaivas Metkalfas (Clive Metcalfe) (bosinė gitara), Juljeta Geil (Juliette Gale) (vokalas) ir Keit Nobl (Keith Noble) (vokalas). Grupė dažnai keitė pavadinimus („The Tea Set“, "T Set", „The Architectural Abdabs“, „The Screa-ming Abdabs“, „The Abdabs“ ir t.t.) bei muzikantus, koncertavo kavinėse ir klubuose grodami britiškąjį ritmenbliuzą. Išėjus is grupės Klaivui ir Keit, R. Votersas nusprendė į grupę pakviesti seną pažystamą iš Kembridžo laikų Keitą Beretą. Keitas rašė siurrealistines eiles ir bendrai buvo neordinari asmenybė. Gana greitai K. Beretas tapo ketverto varomaja jėga. 1965 metais nusistovėjo K. Bereto, R. Voterso, R. Raito ir N. Meisono ketveriukė, kuri ir tapo pirmąja „The Pink Floyd Sound“ sudėtimi. Pavadinimas Pink Floyd – tai dviejų K. Bereto mėgstamų bliuzmenų, (Pink Anderson[1]) ir (Floyd Council[2]), vardai. Sceninis grupės debiutas įvyko 1965 m. pabaigoje Londono klube „Countdown“. Nuo 1966 m. kovo mėn. „The Pink Floyd Sound“ pastoviai groja Londono klube „Marquee“, kiekvieną sekmadienį dalyvauja psichodeliniame šou „Spontaneous Underground“[3]. Tuo metu grupė daugiausiai grojo bliuzo stiliaus muziką, tačiau garsėjo savo ilgomis improvizacijomis, staigiais perėjimais nuo gražios melodijos į disonansą, įvairiais gitaros ir teksto eksperimentais. Scenoje grupė viena iš pirmųjų pradėjo aktyviai naudoti šviesos (skaidrių projektorių) ir pirotechnikos efektus. Dar 1966 m. grupė pakeitė stilių į psichodelinio roko, kurį papildė siurrealistiniai, dažnai vaikiški K. Bereto tekstai. 1966 m. spalio 31 d. muzikantai psirašo oficialų bendradarbiavimo sutartį su muzikos vadybininkais E. Kingu (Andrew King) ir P. Dženeru (Peter Jenner), kurie išsireikalovo sutrumpinti grupės pavadinimą iki „The Pink Floyd“. Su grupės nauju pavadinimu muzikantai debiutavo gruodžio 23 d. „UFO“ klube. Po kurio laiko buvo pašalintas artikulis ir grupės pavadinimas įgavo dabartinį vaizdą. 1966 m. pabaigoje grupė kviečiama parašyti muziką P. Vaitchedo (Peter Whitehead) filme Tonite Let’s All Make Love In London. Panaudotos tik dvi trumpos Interstellar Overdrive ir Nick's Boogie kompozicijų dalys, bet filmo dėka pavyko įrašyti keturių grupės dainų studijinius įrašus (Arnold Layne, Let's Roll Another One, Interstellar Overdrive ir Nick's Boogie). Įrašymas vyko 1967 m. sausio 11 12 d.d. 1967 m. kovo 11 d. išleistas pirmas oficialus grupės singlas Arnold Layne užėmė Anglijos hitparaduose 20-ą vietą, o birželio mėn. antras singlas See Emily Play, pasiekęs net 6-ą vietą. Nenuostabu, kad 1967 m. rugpjūčio 5 d. pasirodžius pirmajam Pink Floyd albumui The Piper At The Gates Of Dawn, sulaukė daugiau dėmesio. Albumas iš karto pakliuvo į Anglijos Top 10. 1967 m. rugsėjį Pink Floyd išvyksta trumpų gastrolių į Airiją, o spalyje pirmą kartą išvyksta gatrolių į JAV (albumas „The Piper At The Gates Of Dawn“ pagal perkamumą čia teužėmė 131 vietą). Lapkričio 2 d. Pink Floyd koncertuoja San Francisko klube „Winterland“ kartu su žymiausia roko muzikos vokaliste Dž. Džoplin (Janis Jopin[4]). Koncertai JAV atskleidė kai kurias K. Bereto problemas, — polinkį į narkotikus, tame tarpe ir į LSD. Jis tapo nenuspėjamas, dažnai staiga nustodavo groti koncerto metu, o laidoje „American Bandstand“ atliekant Arnold Layne, negalėjo pataikyti į fonogramą. 1967 m. lapkričio 18 d. išėjęs singlas Apples and Oranges visų nuostabai nepakliuvo į geriausių dainų sąrašus ir nenuostabu, nes K. Beretas veikiamas stiprių narkotikų buvo atitolęs nuo tikrovės ir tai pastebėjo roko muzikos gerbėjai. Padėti bandyta spręsti priimant naują gitaristą Davidą Gilmorą (David Gilmour), kuris pagal idėją turėjo užpildyti K. Bereto „išsidirbinėjimus“ pasirodymuose, o tuo tarpu K. Beretoas galėjo toliau užsiimti kūryba. Kažkada būtent D. Gilmoras išmokė K. Beretą profisionaliai groti gitara. Tačiau dėl ypatingai didėjančio K. Bereto kompozicijų sudėtingumo, grupė atsisakė K. Bereto paslaugų. Paskutinis koncertas su K. Beretu įvyko 1968 m. sausio 20 d., o sausio 26 d. Pink Floyd vėl pasirodė kaip ketveriukė — šįkart tai buvo R. Voterso, D. Gilmoras, R. Raitas ir N. Meisonas. Po gana sėkmingų dviejų solo albumų (The Madcap Laughs ir Barrett) įrašytų su D. Gilmoro, R. Voterso ir R. Raito pagalba, 1971 m. K. Beretas užsisklendė savyje, tyliai gyveno gimtajame Kembridže daugiau nei 35 metus. 2006 m. liepos 7 d. Keitas Beretas mirė nuo diabeto komplikacijų.
[taisyti] Po K. Bereto ir prieš Dark Side Of The Moon (1968 - 1973)
Naujasis grupės narys tapo ne tik gitaristu, vokalistu, bet ir kompozitoriumi. Dar kurį laiką Pink Floyd koncertavo penkiese, kol 1968 m. balandžio 6 d. K. Beretas oficialiai paskelbė apie savo pasitraukimą iš grupės. Kartu grupę paliko vadybininkai E. Kingas ir P. Dženeras, pagalvoję apie greitą grupės veiklos saulėlydį. Bet 1968 m. birželio 29 d. pasaulį išvydo Pink Floyd antras albumas A Saucerful of Secrets, pasiekęs 9 vietą Anglijos hitparaduose. Į albumą pateko tik viena K. Bereto parašyta daina Jugband Blues. Nuo 1968 m. birželio iki spalio Pink Floyd gastolėse JAV. Spalį Anglijoje dokumentinio filmo premjera Tonite Let's All Make Love in London[5] apie Swinging Londoną, kuriame atliekamos trys Pink Floyd dainos. Bendradarbiavimas su kinomatografija tęsiasi ir 1969 m. liepą Pink Floyd parašo muziką B. Šrederio (Barbet Schroeder) filmui More[6], o albumas Music from the Film More išleidžiamas liepos 27 d. Pink Floyd koncertinis šou plečiasi, tuo pačiu tęsiasi ir eksperimentai su garsu. Koncertų salėse pastatomi du papildomos garso kolonėlės už klausytojų nugaros, kad gautusi dvigubas stereo efektas — primityvi kvadro garso sistema. Šie metai paženklinti ir kitu Pink Floyd kūriniu — dvigubas Ummagumma albumas. Pirmoji plokštelė – gyvai įrašytos dainos, tuo tarpu antrąjai pusei kiekvienas narys sukūrė po maždaug 10 min. ilgio kompoziciją. Ummagumma buvo sklidina psichodelinių eksperimentų su garsais, triukšmais ir žodžiais, elektroninės mistikos ir meditacijų, tačiau tuometinės avangardistinės muzikos kontekste atrodė kiek naivokai. Albumas, kurį kritika pripažino nevykusiu, publikai patiko. Anglijos hitparaduose Ummagumma užėmė net 5 vietą, o JAV pateko 5 Top 100 ir pakilo iki 74 vietos. Tuo metu buvo pats hipių eros aukso amžius ir ši maištinga, desperatiška, paslaptinga muzika atitiko tuometinio jaunimo nuotaikas.
1970 m. kovo mėn. Pink Floyd parašė muziką M. Antonioni (Michelangelo Antonioni) filmui Zabriskie Point[7]. Didžioji dalis medžiagos buvo kūrėjų atmesta, bet filme panaudotos įžymios koncertinės kompozicijos „Careful With That Axe Eugene“, „Come in Number 51“ ir „Your Time is Up“. Į filmą nepatekusi 17 minučių „The Violent Sequence“ ištrauka, kurios pagrindinę kurinio dalį parašė R. Raitas, paskui tapo dainos „Us and Them“ iš albumo Dark Side of the Moon pagrindu. 1970 m. spalio 10 d. prekyboje pasirodė nauja grupės plokštelė Atom Heart Mother (Anglija - 1 vieta, JAV - 55 vieta). Pirmoje plokštelės pusėje buvo sudėtinga choro ir pučiamųjų orkestro aranžuotė, kitoje plokštelės pusėje girdime pastoralines balades ir elektroninių garsų kaskadomis pratrūkstančius, naturalistiniais efektais kunkuliuojančius kūrinius, kaip „Alan's Psychedelic Breakfast“.
1971 m. spalio 30 d pasirodo albumas Meddle (Anglija - 3 vieta, JAV - 70 vieta). Muzika jame mažiau psichodelinė, bet būtent jame muzikantai atrado aukso vidurį tarp elektroninio eksperimentavimo mokslinės fantastikos dvasia ir nuoširdžių baladžių. Meddle įnešė ryškius Pink Floyd kūrybos bruožus 1973 - 1979 metų periodui: R. Voterso pulsiuojantis bosas, smūginė ir tuo pačiu prasiskverbianti D. Gilmoro gitara, fantastiškai žaismingi R. Raito sinezatoriaus garsai ir galingas N, Meisono grojimas mušamaisiais. Pačios ryškiausios albumo vietos — instrumentinė pjesė „One of These Days“ su nedideliu teksto fragmentu viduryje ir grandiozinė pjesė „Echoes“, sudėliota iš keistų garsų, paukščių kryksmų ir sunkių roko fragmentų. Jai skirta visa plokštelės antra pusė. 1971 m. taip pat vyko pirmojo grupės filmo Live At Pompeii filmavimas (režisierius A. Mabenas (Adrian Maben)). Filmas tarsi koncertas, vyko apgriuvusiame Pompėjos didžiajame amfiteatre be žiūrovų. Kritikai jį pavadino kaip vizualinį eksperimentą su nepakartojamais Pompėjos ir Vezuvijaus vaizdais, kuriuose jaudinanti Pink Floyd muzika atsidūrė antrame plane. Pink Floyd nariai niekada nebuvo abejingi vizualiniam savo kūrybos apipavidalinimui. Apie koncertų scenografiją ir šviesos efektus tiesiog sklido legendos. Verta prisiminti Londone 1971 m. gegužės 15 d. „Crystal Palace Bowl[8]“ vykusi koncertą, kuris žaižaravo fantastiškais fejerverkais. 1972 m. vasarį Pink Floyd rašo muziką B. Šrioderio (Barbet Schroeder) filmui „La Vallée“[9], o albumas su filmo muzika Obscured by Clouds prekyboje pasirodo birželio 3 d. (Anglija - 6 vieta, JAV - 46 vieta). Tai buvo pirmas Pink Floyd albumas pasiekęs JAV Top 50.
[taisyti] Rodžerio Voterso — didžiųjų pasiekimų era (1973 - 1985)
[taisyti] Neapšviestoji Mėnulio pusė
Albumas „Meddle“ atvėrė kelią naujam Pink Floyd laikotarpiui. Būtent tuo metu brendo mintys vienam populiariausių albumų istorijoje — The Dark Side Of The Moon, išleistam 1973 m. kovo 24 d. (Anglija - 2 vieta (sąrašuose 310 savaičių), JAV - 1 vieta (sąrašuose 741 savaitę - t.y. beveik 15 metų, neturintis analogo pasaulyje)). Tai pirmasis koncepcinis Pink Floyd darbas, apimantis temas, kurioms neįmanoma pasipriešinti — senatvė, mirtis, pinigų įtaka žmonijai, smurtas, karas ir galiausiai beprotystė. Ties šiuo albumu grupėje išryškėjo Rodžerio Voterso, sukūrusio beveik visus tekstus, figūra. Albumas „The Dark Side Of The Moon“ turi kelias savo triumfo dedamasias:
- tai dainų tekstai išreiškiantys vieną konceptualią idėją: papasakoti apie šiuolaikinės visuomenės problemas. Daina „Time“ skirta jaunajai kartai, kuri mano, kad pas juos atsargoje visa amžinybė. Bet anksčiau ar vėliau ateina praregėjimas: „Tu jaunas ir gyvenimas ilgas – yra laiko užmuši dieną. Bet kartą tu pastebi, kad dešimt metų liko praeityje. Niekas nepasakė tau, kada bėgti – praleistas starto signalas“. Dainoje „Us and Them“ kalbama apie generolus „žaidžiančius“ tikrus karus. O kol vyksta pasaulio padalinimas tūkstančiai žmonių miršta iš bado. Išsigelbėti galima tik kitoje Mėnulio pusėje (daina „Brain Damage“), bet žodžiai skambantys pačiam albumo gale, atskleidžia bet kokio pabėgimo beprasmiškumą: „Iš tikrųjų Mėnulis neturi kitos pusės“;
Saksofonininkas D. Peris, 2005 m. Londonas, Pink Floyd Live8 renginys - pačios muzikos pateikimo forma. Muzikantai sukūrė kelias įsimintytas kompozicijas, kurias galima panaudoti tele-radio užsklandai, panaudoti reklamai. Pvz. R.Raito daina „The Great Gig in the Sky“ skambėjo vaistų nuo galvos skausmo reklamoje;
- sėkmingas komandos parinkimas. Aukščiausios kokybės garso skambėjimas - garso režisieriaus A. Parsono (Alan Parsons) nuopelnas. Saksofonininkas D. Peris (Dick Parry) įnešė naujų spalvų Pink Floyd muzikinėje partitūroje, sugrodamas „Money“ ir „Us and Them“. Na ir žinoma negalima užmiršti K. Tori (Clare Torry) vokalo dainoje „The Great Gig in the Sky“;
- Nuostabus albumo muzikinis apipavidalinimas. Fonogramoje panaudojus širdies plakimą, laikrodžio dūžius, monetų skambesys, užkrečiantis juokas palieka po perklausos neišdildomą prisiminimą. Albume „The Dark Side Of The Moon“ pirmą kartą panaudoti stereo efektai, nes tuo metu jau buvo perinama prie stereo grotuvų.
„The Dark Side Of The Moon“ buvo tikra sensacija, o „The Rolling Stone Record Guide“ naująjį Pink Floyd albumą pavadino tiesiog šedevru! Neapšviestosios Mėnulio pusės metafora bene taikliausiai nusako apskritai visos Pink Floyd kūrybos temą. Pink Floyd galingu muzikos prožektoriumi apšviečia tai, kas užtemdyta, paslėpta, užslopinta mumyse ir aplink mus. Vienišių ir nusivylusiųjų, savižudžių ir lunatikų, pamišėlių ir mirtininkų, narkomanų ir valkatų neaprėpiami sielų peizažai sušvyti aklinoje tamsoje. Ekshibicionistinis apnuogintos dvasios demonstravimas, mazochistiniai mėgavimosi kančia ritualai, anarchistinis gėrėjimasis pakrikusia psichika - tai būdingiausi pastarųjų dešimtmečių kontrkultūros atributai. Albume „The Dark Side Of The Moon“ visa tai dar susipina su klampia siaubo filmų stilistika, sapnų metafizika, racionaliomis mokslinės fantastikos erdvėmis ir populiariąja psichoanalize.
[taisyti] Gaila, kad tavęs nėra čia
1974 m. Pink Floyd nesiryžo išleisti naujo albumo, per daug aukštai buvo iškelta kartelė po „The Dark Side Of The Moon“. Muzikantai išvyko gastrolių ir prie naujojo albumo pradėjo dirbti tik 1975 m. pradžioje. Septintas grupės albumas „Wish You Were Here“ išleistas 1975 m. sausio 15 d. (Anglija - 1 vieta JAV - 1 vieta). Jame parodoma tamsioji muzikos pasaulio pusė, jos poveikis atlikėjams. Albumą galima pavadinti konceptualiu, dainų tekstuose kalbama apie jauną gitaristą, svajojusi tapti roko žvaigžde. Galu gale jis tampa įžymybe, bet už tai sumoka proto aptemimu. Iš tekto aišku, kad tas muzikantas K. Beretas, nors patys Pink Floyd tvirtina, kad K. Beretui skirta tik daina „Shine On You Crazy Diamond“.
[taisyti] Gyvuliai
1976 m. balandį grupė pradeda ruošti nauja albumą „Animals“. Visada kritiškai nusistatęs R. Votersas ėmėsi išjuokti šiuolaikinę visuomenę. Supanti pasaulį jis pateikė kaip socialinių protų pavidale, kur skirtingi žmonių tipai, metaforomis išreiškiami per gyvūnus – kiaules (politikai, valdininkai ir diktatoriai), šunis (armija ir policija) ir avis (likusi visuomenė). Pardavime albumas pasirodė 1977 m. sausio 23 d. (Anglija - 2 vieta JAV - 3 vieta) sutapęs su grupės koncertiniu turu, kuris tęsėsi iki liepos 6 d. Grupė per koncertus pradėjo skraidinti milžinišką helio pripūstą kiaulę, kuri vėliau tapo jų simboliu. Nors Pink Floyd autoritetas buvo nepriekaištingas, viduje prasidėjo trintis tarp grupės lyderio R. Voterso ir kitų grupės narių. 1977 m. kūrybiniame procese D. Gilmoro, R. Raito ir N. Meisono indėlis tapo minimalus, tad pastarieji pradėjo ieškoti realizuoti save ne Pink Floyd grupeje viduje. N. Meisonas dirbo prodiuseriu išleidžiant pankroko grupės „The Damned“ albumą „Music for Pleasure“, o po metų - prodiuserio padėjėju progresyvaus roko gitaros virtuozo S.Hileidžo (Steve Hillage) diską „Green“. D. Gilmoras atrado naują intelektualią roko žvaigždę ( K. Buš), o 1978 m. gegužę išėjo pirmas jo solinis albumas „David Gilmour“. R. Raitas 1978 m. lapkritį debiutavo su albumu „Wet Dream“.
[taisyti] Siena
Iš tikrųjų grupė nebaigė savi egzistavimo ne dėl vidaus nesutarimų, o dėl investicinės kompanijos „Norton Warburg“ finansinių machinacijų ir bankroto, kuri finansavo grupės gastroles ir albumų leidybą. Bet ir tokiomis sudėtingomis sąlygomis grupė sugebėjo įrašyti ir išleisti dvigubą albumą „The Wall“, kuris savo populiarumu lygintinas tik su „The Dark Side Of The Moon“. Albumas išleistas 1979 m. lapkričio 30 d. (Anglija - 3 vieta JAV - 1 vieta), o kompozicija „Another Brick in the Wall (Part 2)” (Anglija - 1 vieta JAV - 1 vieta), kaip singlas, kuris tapo pačiu sėkmingiausiu singlu Pink Floyd istorijoje. Albumas „The Wall“ parodė, kad R. Voterso požiūris į aplinkinį pasaulį liko toks pat. Dvigubos plokštelės herojus Pinkas nuo mokyklinio suolo esąs įtrauktas į suaugusiųjų pasaulį, pilna žiaurumo ir veidmainystės. Ten mokytojas tyčiojasi iš mokinių, krenta bombos ant valstybių, o jauni niekšeliai laiko baimėje taikius gyventojus. Sienos įvaizdis daugiareikšmis, - tai ir kliūtis, skirianti du draugus, ir nesutriuškinamos policinės valstybes sistemos simbolis, ir simbolinis, reiškiantis viso pasaulio gyventojus, kai kiekvienas iš jų – maža plyta. Herojus nenori dalyvauti Sienos statyboje ir svajoja ja sugriauti. Jį teisia, pripažįsta kaltu ir nuteisia iki gyvos galvos už Sienos. To paties pavadinimo filme[10], kurio premjera buvo 1982 m. (režisierius A. Parkeris (Alan Parker), o pagrindinę rolę atliko B. Geldotas (Bob Geldof) iš „The Boomtown Rats”) Siena griūna, o jos smulkias daleles išsinešioja vaikai. Filme gvildenamos socialinės, visuomeninės problemos ir pasakoja apie kare tėvo netekusį vaiką, kuris tarsi apsitveria nuo pasaulio siena.
[taisyti] Finalas
Albumo „The Wall“įrašymo metu smarkiai paaštrėjo Waterso santykiai su kitais grupės nariais. Wrightas buvo išmestas iš grupės, tačiau dalyvavo 1980-1981 The Wall ture už pastovų atlyginimą kaip samdomas muzikantas. Iš kitos pusės, jis buvo vienintelis Pink Floyd narys, gavęs iš šio turo pelno – trys didelės pripučiamos lėlės (motinos, mokytojo ir žmonos vaidmenims), sienos statymas ant scenos ir jos griovimas The Wall spektakliuose pareikalavo daug neatsipirkusių lėšų.
1981 m. birželio 17 d. Londone, Earl's Court arenoje įvyko paskutinis The Wall turo koncertas, kuris taip pat buvo ir paskutinis Pink Floyd kaip Waterso, Gilmouro, Wrighto ir Masono pasirodymas.
1983 metais įrašinėjant The Final Cut albumą jau nebedalyvavo Wrightas. Tada dar labiau paaštrėjo Waterso ir Gilmouro santykiai. Pink Floyd atsidūrė ties iširimo slenksčiu, kai 1984 tiek Gilmouras, tiek Watersas išleido savo solinius albumus. 1985 metų gruodį Watersas oficialiai paliko Pink Floyd ir pradėjo solinę karjerą.
[taisyti] David Gilmour era (1987-1995)
1983 metais, po The Final Cut, grupę apėmė sąstingis. 1987 buvo nuspręsta grupę atkurti be Waterso, ir lyderiu tapo Gilmouras. Watersas kaip atsakymą į tai padavė grupę į teismą, reikalaudamas, kad naujame albume nebūtų naudojamas Pink Floyd pavadinimas. Galiausiai teismuose buvo pasiektas kompromisas, ir tais pačiais metais išleistas naujas albumas A Momentary Lapse Of Reason (mainais už pavadinimą Watersas gavo tam tikrą grupės atributiką ir sceninį įvaizdį).
1994 išleistas kitas albumas The Division Bell, bet po 1994 turo P.U.L.S.E ir vėliau, 1995 m. išleisto įrašo iš vieno šio turo koncerto, Pink Floyd vėl apėmė sąstingis. Iš kitos pusės, oficialiai apie grupės iširimą iki šiol paskelbta nėra.
[taisyti] 2005 metai
2005 m. liepos 2 d. Pink Floyd susibūrė vienam pasirodymui – Live8Live labdaros koncertui.
[taisyti] Diskografija
[taisyti] Oficialūs studijiniai albumai
- 1967 – The Piper At The Gates Of Dawn
- 1968 – A Saucerful Of Secrets
- 1969 – More
- 1969 – Ummagumma (2LP)
- 1970 – Atom Heart Mother
- 1971 – Meddle
- 1972 – Obscured By Clouds
- 1973 – Dark Side Of The Moon
- 1975 – Wish You Were Here
- 1977 – Animals
- 1979 – The Wall (2LP)
- 1983 – The Final Cut
- 1987 – A Momentary Lapse Of Reason
- 1994 – The Division Bell
[taisyti] Oficialūs gyvi albumai
- 1988 – Delicate Sound Of Thunder
- 1995 – P*U*L*S*E
- 2000 – Is There Anybody Out There? (The Wall live) [įrašai iš 1980-1981m. koncertų]
[taisyti] Rinkiniai
- 1971 – Relics (su keliomis anksčiau neišleistomis dainomis)
- 1981 – A Collection Of Great Dance Songs
- 2001 – Echoes: The Best Of Pink Floyd
[taisyti] Videografija
- 1972 – Live At Pompeii
- 1982 – The Wall
- 1988 – Delicate Sound Of Thunder
- 1989 – Live In Venice
- 1995 – P*U*L*S*E
[taisyti] Kiti
- 1970 – Zabriskie Point (filmo garso takelis, su kitais atlikėjais)
[taisyti] Žmonės, susiję su Pink Floyd
- Snowy White – kai kurios gitaros partijos Animals albume (1977); gitara, bosas In The Flesh ture (1977); gitara The Wall turo pirmoje pusėje (1980)
- Andy Roberts – gitara The Wall turo antroje pusėje (1981)
- Andy Bown – bosinė gitara The Wall ture (1980-1981)
- Willie Wilson – mušamieji The Wall ture (1980-1981)
- Peter Wood – klavišiniai The Wall ture (1980-1981)
- Ron Geesin – muzikantas, dainos Atom Hearth Mother Suite (1970) bendraautorius
- Alan Stiles – scenos darbininkas. Būtent jo vardas minimas dainoje Alan's Psychedelic Breakfast. Taip pat jo balsą galima išgirsti Atom Heart Mother Suite – „Here is a loud announcement“ (apie 17:30) bei „Silence In The Studio“ (apie 19:10)
- Alan Parsons – garso režisierius „Dark Side Of The Moon“ albume, vėliau įkūręs savo grupę "The Alan Parsons Project
- Storm Thorgerson – grafikos studijos „Hipgnosis“ savininkas, sukūręs beveik visų Pink Floyd albumų viršelius
[taisyti] Pastabos
- ↑ Pink Anderson http://hem.passagen.se/evilclown/pinkfloyd/PA.htm
- ↑ Iliustruota Floyd Council diskografija http://www.wirz.de/music/councfrm.htm
- ↑ „Countdown Club“, Palace Gate, London, England http://www.pinkfloyd.gr/Misc/Concerts/1965.html
- ↑ Janis Jopin svetainė http://www.officialjanis.com/dates_1967.html
- ↑ Filmas „Tonite Let's All Make Love in London“ http://www.imdb.com/title/tt0062379/
- ↑ Filmas „More“ http://www.imdb.com/title/tt0064694/
- ↑ Filmas „Zabriskie Point“ http://www.imdb.com/title/tt0066601/
- ↑ PINK FLOYD, CRYSTAL PALACE BOWL GARDEN PARTY LONDON, UK MAY '71 https://www.repfoto.com/thumbs.php5?artist=PINK+FLOYD&pictnoth=7105027&urlback=
- ↑ Filmas „„La Vallée“ http://www.imdb.com/title/tt0069451/
- ↑ Filmas „Pink Floyd The Wall“ http://www.imdb.com/title/tt0084503/






