Pabaisko mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Paminklas Pabaisko mūšiui atminti
Paminklas Pabaisko mūšiui atminti

Pabaisko mūšis (kartais jis dar vadinamas Šventosios-Pabaisko mūšis arba Vilkmergės mūšis) vyko 1435 rugsėjo pirmą dieną Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje tarp Jogailos brolio Švitrigailos ir Vytauto brolio Žygimanto Kęstutaičio.

Karas tarp jų prasidėjo 1432 m., kai Žygimantas nuvertė nuo sosto Švitrigailą. Tačiau jis (Švitrigaila) įsitvirtino Polocke ir išlaikė savo valdžioje rytines Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sritis. Žygimanto valdžią pripažino dabartinės Lietuvos ir vakarų Baltarusijos žemės. Jį taip pat rėmė Lenkija, kurios ponai priešinosi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (Švitrigailos) įtakos didėjimui. Švitrigailos sąjungininku buvo Livonijos ordinas. Vidaus karas užsitęsė apie tris metus. 1435 metais kovojančios pusės sutelkė maždaug po 30 tūkstančių karių lemiamoms kautynėms. 1435 rugsėjo 1 abi armijos susitiko dabartinio Pabaisko vietoje. Švitrigailos kariuomenė buvo sumušta.

Dėl šio mūšio buvo išvengta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės suskaldymo, suduotas sunkus smūgis Livonijos ordinui (jis nebemėgino vėliau kovoti su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste) bei sudarytos sąlygos toliau stiprinti uniją su Lenkija. Kunigaikštis Žygimantas mūšio lauką pavadino Pabaisku — nuo lenkiško žodžio “pobojowisko”, reiškiantį mūšio lauką, o ten tekantį upelį pavadino Viktorija (pergalė).

1436 metais Žygimantas mūšio vietoje pastatė Pabaisko Švč. Trejybės bažnyčią, aplink kurią įsikūrė dabartinis Pabaisko miestelis.

Kitomis kalbomis