Būrimo kortos
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| |
Informacija šiame straipsnyje nėra sutvarkyta. Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai. |
Kortų istorija
Knygoje „Čing-dze-tung“(1678 m.) rašoma, jog kortos buvo išrastos Kinijoje Siun-Chu dinastijos valdymo metais, maždaug 800-aisiais mūsų eros metais.
Lošiamos kortos Europoje atsirado po Kryžiaus karų. Rašytiniuose šaltiniuose randama, kad kortas į Europą atgabeno klajokliai iš Rytų. 1270m. Italijoje pasirodė pirmosios kortos Europoje. Britų muziejuje galima rasti XIV a. Manuskriptas, kur nupieštas karalius ir du dvariškiai belošią kortomis. Prancūzijoje pirmieji pėdsakai apie kortas yra karaliaus Karolio VI 1392 m. išlaidų sąskaitose. Karaliaus iždininkas į kasos knygą užrašė: „...išmokėta Džakomo Grigonerui už 3 kalades kortų su auksiniais ir kitokiais spalvotais ženklais, kad paįvairintų karaliaus laisvalaikį“. Tos kortos ir dabar saugomos vienoje Paryžiaus bibliotekų. Tai seniausios kortos Europoje, išlikusios iki mūsų dienų. Pirmosios paplitusios Europoje kortos vadinosi tarot arba tarochini. Kaladėje buvo nuo 30 iki 80 kortų, o piešiniai vaizdavo karališkos šeimos narius. Tais laikais kortos buvo nepaprastai brangios, tad jomis žaidė tik karaliai ir turtingieji (tačiau tomis pačiomis kortomis burdavo klajokliai iš Rytų arba, kaip kas sako, jog tai ir buvo romai –čigonai, beje kai kur dar rašo kad jomis burdavo ir žydai). XV a. Prancūzijoje galutinai nusistovėjo kortų spalvos ir tipas. 1526 metais Anglijos karalius Henrikas VIII uždraudė žaisti kortomis ir paskelbė jas už įstatymo ribų. Tiesa 1541-aisiais įstatymas sušvelnėjo – Kalėdų švenčių metu buvo leidžiama kortuoti. Ir jau 1581m. Prancūzijoje įsikūrė kortų gamintojų korporacija, kuri išsilaikė iki pat Didžiosios Prancūzų revoliucijos. Pradžioje kortas gamino miniatiūristai ranka, panaudodami piešiniui įvairias politines figūras. Vėliau masiškai kortas, kaip šventųjų paveikslus, gamino raižytojai. 1499 kortas jau gamino Krokuvoje, o iš Krokuvos jos pateko ir į Lietuvą. Meno istorijos požiūriu didelę vertę turi išlikę XV a. keliolika komplektų kortų, atliktų vario raižinio technika. Šios kortos priklauso prie ankstyvųjų vario raižinių apskritai. Pirmasis vario raižinio meistras buvo pavadintas kortų meistru (Spielkartenmeister). Raižydami žmonių figūras, žvėris, paukščius, herbus ir augalus, kortų meistrai parodė daug nesuvaržytos fantazijos. Vėlesnioji kortų gamyba priklauso iš dalies liaudies taikomosios grafikos istorijai, iš dalies liaudies grafikai. Europoje kortų dirbėjų fabrikai atsirado XIV a. XVII a. Prancūzijoje Elifo Levi dėka Taro kortų didieji arkanai buvo surūšiuoti tam tikra tvarka, pagal 22 hebrajų abėcėlės raides, naudojamas Kabaloje, kitaip vadinamoje gyvybės medžiu (Etz Hayim) arba Tota knyga . Tota ir Taro pavadinimo panašumas dar ir dabar žmones glumina ir galbūt kiek klaidina, nes manonoma, kad tokia kortų paišymo tvarka buvo jau nuo pat Taro kortų atsiradimo ir priskiriama visa tai Egipto išminčiui Germiui Trismegistai – senovės išminčiui, kurio traktatai išlikę iki šių laikų. Vadovaujantis šiais traktatais atsirado tokie mokslai kaip germetizmas arba germetika, europietiškos alchemijos, okultizmo, teosofijos ir kitų panašių slaptų sunkiai paaiškinamų mokslų fone. Germis Trismegista taip pat vadinamas senovės Egipto išminties dievo vardu – Tota, o Taro kortos “Tota knyga”
Taro arba tarochini kortos yra suskirstytos į mažuosius ir didžiuosius arkanus: didieji – filosofinės, o mažieji tai paprastos kortos. Tiesa, didieji 22 arkanai atsirado anksčiau nei mažieji arkanai. Arkanai buvo naudojami kaip padriki paveikslėliai Indijoje ir Kinijoje daug anksčiau nei Europoje.
Lietuvoje XVIII a. buvo įkurtas kortų fabrikas Varėnoje. Kortų gamyba buvo valdžios monopolis. Valdžia skelbdavo kortų piešinių konkursus ir skirdavo labai dideles premijas už laimėtą kortų konkursą. XVIII a. antroje pusėje – XIX a. pradžioje Juozapas Perlis sukūrė aiškaus kontūro ir tikslaus piešinio klasicistines kortas, atspausdintas Varėnos dirbtuvėje, o dabar jos yra saugomos Vilniaus Dailės Akademijos senosios grafikos kolekcijoje kaip XVIII a. Klasicismo pavyzdys Lietuvoje. Kortų konkursus taip pat yra laimėję garsūs XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios menininkai, tokie kaip Barbora Didžiokienė (1896-1976) – tapytoja, grafikė, scenografė, ir Mstislavas Dobužinskis (1875 – 1957) – tapytojas, scenografas, grafikas.
Pirmosios Lietuvoje naudotos būrimo kortos, atsiradusios anksčiau už oficialiai išleistąsias, buvo paprastos žaidimui skirtos kortos, pagražintos papildomais ženklais, pieštais ranka. Tokias kortų kalades kartais papildydavo įvairiais išpuoštais tūzais iš skirtingų kaladžių. Tokiu būdu atsirado tokie vaizdiniai kaip liūtas, knyga, medis ir kiti. Šie įvairūs papildomi ženklai suteikdavo būrėjoms ir būrėjams daugiau galimybių buriant žmones. 1923 m. Kaune buvo išleistos pirmosios lietuviškos būrimo kortos su aiškinančiu kortos reikšmę užrašu per kortos vidurį. Tos kortos buvo panašios į prancūziškas žinomiausios XIX a. būrėjos Anos Marijos Lenorman astrologines kortas, kai kur vadinamas tiesiog Lenorman Taro. Lietuviškom būrimo kortom buvo panaudota sumažinta Lenorman Taro 36 astrologinių kortų kaladė. Tačiau buvo kai kurie skirtumai, kuriuos galima rasti tik lietuviškose būrimo kortose. Būtent: keturios papildomos kortos (ponas, ponaitis, ponia, panelė), o damos, bartukai bei karaliai suskirstyti į personažus, kurie daugiau šneka apie žmogaus tipą, bet tai nebuvo nei karaliai, nei karalienės ar politiniai veikėjai, kitaip sakant, tai tiesiog pvz.: dzvankų dama, dzvankų ponas, dvankų bernelis ir t.t
2003 m. buvo perleistos lietuviškos būrimo kortos su autentišku užrašu, kuris atkartojamas ir šiose būrimo kortose. Tačiau nebuvo skirta tiek dėmesio damoms karaliams bartukams, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, turi gana svarbią reikšmę buriant šiomis kortomis. Senasis autentiškas lietuviškų būrimo kortų leidimas išliko tik pas tuos būrėjus, kurie karta iš kartos paveldėjo šias kortas, jas perfotografuodavo, atšviesdavo ir naudodavosi jomis vėl.

