Aleksoto tiltas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Aleksoto tiltas (2006 m.)
Aleksoto tiltas (2006 m.)
Aleksoto tiltas XX a. pradžioje
Aleksoto tiltas XX a. pradžioje

Aleksoto tiltas – tiltas Kaune per Nemuną (greta santakos su Nerimi), jungiantis Aleksotą su Senamiesčiu. Aleksoto pusėje, prie tilto, veikia keltuvas, Senamiesčio pusėje – Vytauto bažnyčia. Tilto ilgis – 256 m, plotis – 16 m. Trys eismo juostos, viena iš jų – reversinė. Eismo intensyvumas tiltu – apie 3000 automobilių per valandą.

[taisyti] Istorija

Ties Kauno senamiesčiu per Nemuną yra buvę keletas tiltų, kai kurie jų mediniai ir laikini. Pirmasis medinis polių tiltas pastatytas 1812 m. Juo kėlėsi bėgantys iš Rusijos Napoleono armijos likučiai.

Nuolatinio tilto iš Kauno į Aleksotą nebuvo iki pat 1914 m. Vasaros metu ties Vytauto bažnyčia būdavo įrengiamas 245 m ilgio ir 2,3 m pločio laikinas plaustas. Per pavasario ir rudens potvynius vietoj jo ant pontoninių valčių būdavo įtaisomas keltas, o ižui plaukiant, keliamasi valtimis. Žiemą buvo važiuojama ledu.

Aleksote ne tik carinės Rusijos, bet ir Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo kiek skirtingi įstatymai: Napoleono kodeksas ir skirtingi kalendoriai. Mat Kaunas tada priklausė Rusijos Šiaurės vakarų krašto daliai, o Aleksotas su Užnemune – Lenkijos karalystei. Juokaujant Aleksoto tiltas buvo laikomas ilgiausiu pasaulyje: Kauno gubernijoje galiojo pravoslavų kalendorius (Julijaus kalendorius), o Užnemunėje – katalikų (Grigaliaus kalendorius), todėl per jį keliauti tekdavo net 13 dienų (senojo stiliaus kalendorius tiek dienų buvo atsilikęs nuo naujojo).

Kai 1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, rusai pasistatė medinį tiltą (200 m aukščiau Vytauto bažnyčios), bet 1915 m. pasitraukdami sudegino. Vokiečiai toje vietoje pastatė naują pontoninį, o vėliau, pasinaudojant tais pačiais poliais, pastatytas medinis tiltas, sudėtas iš trijų dalių, kurių viena atidaroma. Šis tiltas išsilaikė iki 1930 m.

1927 m. vasario 1 d. surengtas tarptautinis naujo tilto projekto konkursas. Laikinajai sostinei savo projektus siūlė 16 architektų kolektyvų, o konkurso prizinis fondas siekė 36 000 litų (apie dešimtadalį tilto sąmatos). Tiltą planuota statyti kiek aukščiau dabartinės vietos – ties Birštono gatve, vis dėlto, po ilgų ginčų, danų inžinieriaus Knudo Hėjgordo kompanija „Højgaard & Schultz as“ iš Kopenhagos 1930 m. jį pastatė prie Vytauto bažnyčios. Tiltas atidarytas 1930 m. sausio 11 d.

245,6 m ilgio plieninis arkinis tiltas, pavadintas Vytauto Didžiojo vardu, turėjo 52,25 m atstumu viena nuo kitos pastatytas 4 vidurines atramas ir 20 metrų ilgio vidurinę dalį, varstomą trimis elektromotorais. Tilto statyba valstybei kainavo 3,7 mln. litų. Tais pačiais metais išardytas senasis 1915 m. statytas medinis tiltas.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje 8-osios armijos generolo Šlemino birželio 24 d. įsakymu Aleksoto tiltas buvo užminuotas, o birželio 26 d. – susprogdintas. Vokiečių okupacijos metais pastatytas laikinas pontoninis tiltas ir juo visą okupacijos laikotarpį buvo naudojamasi.

Tilto atrama
Tilto atrama

Iki 1948 m. pastatytas laikinas medinis tiltas. Kai jį nunešė potvynis, vokiečių karo belaisvai pastatė dabartinį Aleksoto tiltą (arch. L.Kazarinskis). Tiltas turėjo pakeliamąją dalį, tačiau ji veikė blogai ir nebuvo naudojama. Nebeliko arkinių konstrukcijų, paliktos tik tarpinės tilto atramos su ledlaužiais ir ramtai. Tiltas paaukštėjo apie porą metrų, įgavo nemažai naujų bruožų. Vietoje 1930 m. įrengtų turėklų pastatyti nauji ketaus, su tuo metu naudota simbolika bei nacionaliniu atspalviu – žvaigždėmis ir augaliniais motyvais, geometrine forma išdėstytais ornamentais, pagal okupacijos metais galiojusią taisyklę – „socialistinė savo turiniu, nacionalinė savo forma“. Centre stūksančius pilonus papuošė stalininiai bareljefai. Po 1990 m., atkūrus nepriklausomybę, sovietinė simbolika pridengta, tačiau kiek vėliau žvaigždės vėl atidengtos.

Istorinė tilto vertė yra ta, jog tai puikus XX a. pradžios statybos pavyzdys. Į kultūros vertybių paveldo registrą Aleksoto tiltas įtrauktas 1995 m. Tiltas įdomus savo plieninėmis konstrukcijomis, kurias sudaro keturi tarpatramiai, perdengti aštuoniomis nekarpytomis sijomis, o vidurinioji dalis (iki rekonstrukcijos) – pakeliama laivams praleisti.

2005 m. vasario 8 d. pagal architekto Rimvydo Jurgio Palio projektą pradėtas kapitalinis tilto remontas. Remontuojant pakeistos tilto plokštės, sukurti nauji, lengvesni, artimesni 1930 m. stiliui, turėklai, be žvaigždžių (dalis senųjų turėklų išgabenti į Grūto parką). Stalininė simbolika liko tik ant betoninių pilonų.

Seniems dažams nuvalyti nuo metalinių konstrukcijų, kurių bendras plotas siekia 12 100 kv.m, prireikė apie 500 tonų kvarcinio smėlio. Senų dažų kiekis siekė apie 3 tonas. Didelio slėgio įrengimais buvo nuvalyti ir dviejų atramų ledlaužiai. Darbų grafiko nesutrukdė net priverstinės prastovos, kai gegužės mėnesį Veiverių gatvėje rasta pusę tonos svėrusi aviacinė bomba, o liepos mėnesį po vidurine tilto atrama esančioje salelėje aptikti du 45 mm skersmens ir apie 40 cm ilgio artilerijos sviediniai. Remontuojant tiltą užbetonuota pakeliamoji dalis, buvusi didžiausia Aleksoto tilto technologinė vertybė.

Tiltas vėl atidarytas 2005 m. spalio 30 d. Po remonto statinys gerokai palengvėjo: sovietiniai ketaus turėklai svėrė 99 tonas, o naujieji – vos 30 tonų. Ryški šviestuvų ir tiltą laikančių konstrukcijų spalva griežto dizaino technicizmo stiliaus statiniui suteikė žaismingumo, kuris pagyvina abiejų Nemuno krantų – Senamiesčio ir Aleksoto peizažą. Bene išraiškingiausiai tiltas atrodo vakare, kai kelio juostą aprėminantys 8,5 m aukščio šviestuvai nušvinta mėlyna šviesa.

Pietinėje tilto pakrantėje, kalno šlaite 2006 m. menininkai iš gėlių sukūrė puošmeną – didžiausią Lietuvoje drugelio imitaciją (skersmuo 39 m, plotas 419 kv.m), kuri matoma važiuojant nuo miesto.

Artimiausi tiltai per Nemuną
prieš srovę: Aleksoto tiltas pasroviui:
M.K.Čiurlionio tiltas Lampėdžių tiltas