Jonas Variakojis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Jonas Variakojis (1892 m. gegužės 20 d. Rinkuškiuose, Biržų raj. - 1963 m. spalio 31 d. Ilinojaus valstijoje, JAV) – Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas, laisvės kovų dalyvis, Krašto apsaugos ministras.

[taisyti] Biografija

1913 m. baigė Piarnu gimnaziją. Studijavo Peterburgo universiteto Teisės fakultete, bendradarbiavo laikraščiuose „Viltis“, „Lietuvių balsas“. Iš trečio kurso mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, 1917 m. vasario mėn. baigė Vladimiro karo mokyklą Petrograde ir buvo nusiųstas į Austrijos frontą. Po bolševikų perversmo Rusijoje iš fronto atvyko į Voronežą, kur aktyviai dalyvavo politinėje lietuvių karininkų sąjungos veikloje, siekiančioje atkurti Lietuvos valstybingumą. 1918 m. grįžo į Lietuvą, dirbo Lietuvos prekybos ir pramonės rūmuose Vilniuje.

Prasidėjus bolševikų puolimui, 1918 m. gruodžio 29 d. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, paskirtas Panevėžio apskrities apsaugos viršininku. Organizavo Panevėžio apsaugos būrį, kuris 1919 m. vasario 7 d. prie Kėdainių sulaikė puolimą Kauno kryptimi. Mūšiuose su bolševikais karininko J.Variakojo savanorių būrys išaugo į Panevėžio atskirąjį batalioną. Batalionui puolant išvaduoti Baisogala, Šeduva, Ukmergė, Panevėžys, Kupiškis, jis pirmasis bolševikų fronte įžengė į Latvijos teritoriją ir pasiekė Dauguvos krantus.

Prasidėjus kovoms su bermontininkais, J.Variakojo vadovaujamas batalionas išaugo ir buvo pavadintas Lietuvos karaliaus Mindaugo 4-uoju pėstininkų pulku. Kovėsi mūšiuose ties Meškuičiais ir Šiauliais. Kare su lenkais kapitono J.Variakojo pulkas atlaikė aršiausius mūšius prie Širvintų ir Musninkų.

Taikos metais pulkininkas leitenantas Jonas Variakojis buvo paskirtas 3-osios pėstininkų divizijos, vėliau - 3-osios karo apygardos štabo viršininku. 1926 m. išėjo į atsargą. Nuo 1928 m. lapkričio 22 d. Susisiekimo ministerijos valdytojas, 1929-1930 m. XV Juozo Tūbelio Ministrų kabinete Krašto apsaugos ministras. 1929 m. vėl grįžo į tarnybą Lietuvos kariuomenėje, 1939 m. išėjo į atsargą pulkininko leitenanto laipsniu ir gyveno 1938 m. nusipirktame Šešuolėlių dvare. Drauge su kitais įkūrė Zibalų pieno perdirbimo bendrovę, buvo jos pirmininkas. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. emigravo į JAV.

Už nuopelnus Tėvynei apdovanotas I rūšies Vyčio Kryžiaus 2-ojo ir 3-iojo laipsnių, Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio, Gedimino 3-iojo laipsnio, Latvijos „Lačplėsio“ trečios rūšies ordinu ir Savanorių medaliu.