Kremacija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kremavimas, arba kremacija (lot. crematio - sudeginimas) - mirusio žmogaus palaikų sudeginimas krematoriume arba specialiai paruoštoje ugniavietėje. Prieškario laikais Lietuvoje palaikų deginimui įvardyti buvo pasiūlyti terminai incineracija (pavertimas pelenais, deginimas) ir pelenėjimas, tačiau nei vienas šių siūlomų terminų kalboje neprigijo.[1]
[taisyti] Šiuolaikinis kremavimas
Kremacija atliekama krematoriume, kurį sudaro vienas ar daugiau krosnių. Temperatūra jose būna 870 - 980 °C. Pasaulyje krematoriumai būna tiek prie laidojimo paslaugas teikiančių įmonių, tiek kaip atskiros įmonės, arba kapinių teikiama paslauga. Krematoriumuose naudojamas įvairus kuras, pvz., gamtinės dujos ar propanas. Iki 7-ojo dešimtmečio buvo naudojama anglis, koksas. Šiuolaikinės krematoriumų krosnys kompiuterizuotos arba turi kitas kontrolės sistemas, reguliuojančias kremacijos procesą, kurių nustatymus proceso eigoje gali pakeisti krematoriumo darbuotojai.
Kūnui patalpinti skirtos kameros sienelės padengtos ugniai atspariomis ir karštį sulaikančiomis plytomis, kurios keičiamos kad maždaug 5 metus. Karstas, naudojant specialų vežimėlį arba keltuvą, įvedamas kuo greičiau, vengiant šilumos iššvaistymo. Paprastai šį procesą leidžiama stebėti artimiesiems, neretai dėl religinių priežasčių, nors pats procesas traktuojamas kaip pramoninis.
Krematoriumo krosnis pritaikyta tik vieno kūno kremacijai, kelių kūnų deginimas vienu metu daugelyje šalių yra nelegalu. Krematoriumų priimamų kūnų dydis standartinis, išskyrus didesniuose miestuose, kur priimami kūnai iki 200 ir daugiau kilogramų. Didesni krematoriumai turi mažas papildomas kameras vaikų, kūdikių kūnams bei kitoms kūno liekanoms sudeginti.

