Pražemaičiai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pražemaičiai – baltų gentis gyvenusi Nevėžio baseine, Dubysos ir Neries žemupiuose į vakarus nuo Šventosios upės. Dažnai istorikų ar archeologų jie vadinami aukštaičių gentimi sąlyginai, nes nepaliko savo genties pavadinimo. Pražemaičiai susiformavo Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros areale ir vėliau jie plito iš šios teritorijos šiaurės, šiaurės vakarų, vakarų kryptimis. Pražemaičių gentims slenkant vakarų, šiaurės vakarų kryptimi ir ten asimiliavus vietines vakarų baltų gentis(manoma kuršius, skalvius), ir to pasekoje ėmė formuotis senovės žemaičių gentis.
Dabar pradinėje pražemaičų gyventoje teritorijoje įsikūrę šie didesni miestai: Kaunas, Panevėžys, Kėdainiai, Jonava, Jurbarkas, Šakiai, Kazlų Rūda, Ariogala, Šeduva.

