Vaclovas Michnevičius
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vaclovas Michnevičius (lenk. Wacław Michniewicz, g. 1866 m. Strebeikiuose Jonavos raj. – 1947 m. sausio 14 d. ten pat) – inžinierius architektas, daugiau nei apie 30 bažnyčių projektų autorius. Palaidotas Žeimių Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios šventoriuje.
[taisyti] Biografija
Gimė Lietuvos bajorų A. Svolkinaitės ir D. Michnevičiaus šeimoje. Tėvai Strebeikiuose valdė apie 180 ha ūkį. Tėvas anksti mirė, o jo motina antrąkart ištekėjo už jo brolio. Michnevičiai buvo bajorai, jų giminę ženklino Lapės herbas. Baigė Žeimių mokyklą, 1893 m. baigė Sankt Peterburgo civilinių inžinierių institutą, kur studijavo architektūrą bei tiltų ir kelių statybą.
Peterburge vedė Bavarijos vokietę K. Feigę, kuri buvo kalbų žinovė, dėstė prancūzų, anglų, vokiečių kalbas. Bankininko Juozapo Montvilos, kuris nuo 1895 m. vadovavo Vilniaus žemės ūkio bankui ir organizavo įvairias statybos akcijas, pastangomis 1893 m. atvyko kurti į Vilnių, dirbo miesto architekto ir inžinieriaus padėjėju. Vien per pirmuosius metus dirbo vandentiekio tvarkymo, gatvių tiesimo, Neries pakrančių tvirtinimo, bažnyčių remonto darbus, pastatė 6 privačius namus, keleta vilų, koplyčių, antkapių. Architektas Montvilos užsakymu suprojektavo keletą prašmatnių (Vilniuje), visoje Lietuvoje – nemažai sakralinių pastatų, prisidėjo prie atnaujinimo darbų. J. Montvilos kuruojama vaikų globos organizacija į Druskininkus ir Lentvarį vasarai siųsdavo silpnos sveikatos globotinius, todėl dauguma projektų susieti su šiais miestais.
1904 m. paskirtas Vilniaus miesto architektu ir ėjo šias pareigas iki 1912 m. Tuos metus galima laikyti produktyviausiais ir įdomiausiais jo kūryboje. 1904 — 1906 m. projektavo ir statė Vilniuje turgaus halę, kurios pertvarai naudojo metalo santvaras. Tai vienintelis tokio tipo amžiaus konstrukcijų pavyzdys Lietuvoje. 1907—1912 m. po gaisro buvo rekonstruojama miesto salė (dab. Filharmonija). V. Michnevičius buvo parengęs kelis projekto variantus, pritaikydamas salę teatrui. Pasirinktas pigiausias variantas, pagal kurį architekto K. Korojedovo 1899—1902 m. sukurtas fasadas liko beveik nepakeistas.
Aktyviai įsijungė į Vilniaus namų statybos ir įrengimo darugijos veiklą, dalyvavo parodose, konkursuose. Ši draugija 1911 m. m. organizavo individualių namų projektų parodą, pagal kuriuos 1911—1912 m. statė vadinamąją „Montvilos koloniją“ — namų kompleksą prie dabartinės Lukiškių aikštės. V.Michnevičius parodoje eksponavo savo darbus ir prižiūrėjo statybas. 1912–1914 m. V. Michnevičiaus ir A. Parčevskio biuro „Architekt“, dab. Lukiškių g. 4-1, Vilnius architektas
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1915 m. kaip karininkas pašauktas į tarnybą tiesti karinius kelius. 1919 m. pavasarį grįžo į Lietuvą ir įsidarbino Kaune, kelių ir plentų vadyboje vyresniuoju inžinieriumi. Tiesė labai svarbų Lietuvai Žemaičių plentą, parašė knygą „Vieškeliai ir paprasti keliai, jų taisymas ir laikymas“. 1925 m. apsigyveno tėviškėje — Strebeikiuose, bet netrukus kreipėsi į Kauno savivaldybę ir paprašė jį paskirti miesto architektu. Tačiau jis į šį postą nebuvo paskirtas, greičiausiai todėl, kad Nepriklausomybės laikais reikėjo tiesti naujus kelius, o V. Michnevičius tuo metu buvo geriausias šios srities specialistas. Dirbdamas kelių valdyboje Kaune, E. Ožeškienės gatvėje nuomojo butą ir į Strebeikius grįždavo tik savaitgaliais.
Svarbią vietą jo veikloje užima bažnyčios. Pats architektas autobiografijoje rašo, jog pastatė jų keliasdešimt, o įvairiuose atsiminimuose minimi skirtingi skaičiai: 23, 40 ir net 72. Pavyko įrodyti tik nedaugelio jų autorystę. Neogotiškas stilius ypač atsispindi Žeimių bažnyčios statyboje. V. Michnevičius šią bažnyčią projektavo ir statė veltui, o jo motina paaukojo statybai 5000 auksinių rublių. Daugiau nei tris dešimtmečius V. Michnevičius buvo populiariausias Lietuvos bažnyčių statytojas.
1936 m. būdamas 74 m. išėjo į pensiją, nes susilpnėjo sveikata, blogai girdėjo. Su šeima apsistojo Strebeikiuose, rekonstravo savo dvarelį, ėmė rūpintis ūkiu. Samdydamas darbininkus, pasak vietinių žmonių, didelės atrankos nedarydavo, bet pirmenybę suteikdavo lenkiškai kalbantiems. 1946 m. Michnevičių namuose įkūrus Strebeikių pradinę mokyklą, gausybė brėžinių, rankraščių, kuriuos architektas kaupė visą savo gyvenimą, buvo sudeginta. Tai visai pakirto ir taip silpną V. Michnevičiaus sveikatą, jis atgulė į patalą, ir 1947 m. sausio 14 d. mirė.
[taisyti] Pastatų projektai
- 1897 m. Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, – projektas,
- 1899 m. Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, – projektas,
- 1899 m. – Žeimių Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia, (Jonavos rajonas), – projektas,
- 1902 m. – mineralinio vandens gydyklos ir viešbutis (Druskininkai),
- 1904–1906 m. – turgaus halė (Pylimo g. 58, Vilnius),
- 1906–1910 m. – Derečino bažnyčia, (Želvos rajonas),
- 1906 m. – Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia (Žvėrynas, Vilnius), – projektas,
- 1907 m. – Vijos bažnyčia, Vijos rajonas, – projektas,
- 1907 m. – nuomojami gyv. namai (Vilniaus g. 4, Vilnius),
- 1911–1912 m. – miesto salė (Vilnius, dab. Nacionalinė filharmonija), – rekonstrukcija po 1910 m. gaisro,
- 1912–1913 m. – Lenkų teatras (dab. Rusų dramos teatras, Didžioji Pohulianka, dab. Jono Basanavičiaus g. 13, Vilnius, su Aleksandru Parčevskiu),
- 1913 m. – Felicijos Swolken namas (Kaštonų g.1, Vilnius),
- 1913 m. – daugiabutis gyvenamasis medinis namas (P. Skorinos g. 5, Vilnius),
- 1913 m. – Vidžių bažnyčia, (Breslaujos rajonas),
- 1914 – 1924 m. – Žiežmarių Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, (Kaišiadorių rajonas),
- 1928–1930 m. – Perlojos Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, (Varėnos rajonas),
- 1929 m. – Kauno bernardinų vienuolyno korpusas (Papilės g. 3, Vilnius),
- 1930 m. – totorių mečetė (Totorių g. 3, Kaunas, su Adolfu Netikšu),
- 1934 m. – Barzdų Kristaus Karaliaus bažnyčia, (Šakių rajonas).
[taisyti] Publikacijos
- 1925 m. Knyga „Vieškeliai ir paprastieji keliai, jų taisymas ir laikymas“.

