Karšuva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Apie kaimą žr. Karšuvos kaimas.

Karšuva, vakarinių lietuvių (*karšuvių), arba (istorinių) vakarinių žemaičių subetnoso, t. y. X/XI−XIII a. sulietuvėjusių Žemaičių aukštumos senkapių kultūros nešėjų palikuonių gyventa LDK adm. ir etnokultūrinė sritis, kurį laiką tikriausiai turėjusi ir kunigaikštystės statusą; daugelis istorikų Karšuvą lokalizuoja ne visame minėtos kultūros areale, o tik jo pietinėje pusėje (kai kurie tyrinėtojai, kalbėdami apie XIII-XIV a. Žemaičių teritorinę struktūrą, „Karšuvos žemę“ prilygina Medninkų, Raseinių, Knituvos ir kt. nedidelėms vakarinių lietuvių „žemėms“, arba „valsčiams“).

Kraštovardžio Karšuva kilmė nėra visai aiški; tikėtina, kad jis yra atsiradęs iš kuopinio tautovardžio *karšuva, kuriuo ankstyvųjų viduramžių lietuviai galėję vadinti būsimos Karšuvos žemės teritorijoje gyvenusius karšuviečių protėvius. Kada lietuviai dab. „dialektologinės“ Žemaitijos prototipą nustojo vadinti „Karšuva“, tiksliai nežinoma; XV a. pirmaisiais dešimtmečiais „Karšuvos“ vardas tuometiniams lietuviams turėjo būti dar gerai žinomas[1], tačiau vėliau vis daugiau lietuvių buvusios Karšuvos žemės teritoriją ėmė suvokti vien kaip vakarinę Žemaičių dalį.

Iki *karšuvių, arba karšuviečių subetnoso atsiradimo (XII-XIII a.) būsimos Karšuvos teritorijoje gyveno nežinomo vardo vakarų baltų gentis, kuri tiek etnogenetiškai, tiek materialinės kultūros atžvilgiu buvo labai artima žemgaliams (galimas daiktas, kad senasis etninis karšuviečių protėvių savivardis yra „pasislėpęs“ už Volynės metraščio Chlebnikovo nuoraše pateiktame Lietuvos ir Volynės 1219 m. sutarties aprašyme išlikusio termino Buleve[2], kuriuo neišlikusį Volynės metraščio protografą geriausiai atitinkančio jo nuorašo sudarytojas apibūdino 1219 m. sutarties signatarus Vismantą ir Gedvilą, tų metų lietuvių ir volynėnų taikos derybose greičiausiai atstovavusius būtent Karšuvai). Tikėtina, kad žemgalių ir kuršių kalboms artimai gimininga karšuvių protėvių kalba suvaidino lemiamą vaidmenį susiformuojant lietuvių kalbos žemaičių tarmės „dūnininkų“ („varniškių-raseiniškių“) patarmei.

Rašytiniuose šaltiniuose Karšuva kaip autonomiškas LDK adm. vienetas minima (ypač dažnai − Petro Dusburgiečio) iki XIV a. IV dešimtmečio („didžiosios subetninės Karšuvos žemės“ nederėtų painioti su XIV−XVIII a. gyvavusiu Karšuvos valsčiumi).

Lietuvos valstybei Karšuva priklausė nuo XII a. pab. ar XIII a. pr.; XIII a. I pusėje Karšuvos žemės ribos iš esmės sutapo su tuo metu galutinai sunykusios Žemaičių aukštumos senkapių kultūros arealo ribomis, o nuo 1260 m. (ar bent nuo XIII a. pab.) tada dar politiškai autonomiška Karšuva apėmė, matyt, jau beveik visą dabartinę "dialektologinę" Žemaitiją (įskaitant ir dabartinį lietuvių k. žemaičių tarmės „dounininkų“ patarmės arealą). Vakaruose (dab. Klaipėdos apylinkėse) Karšuva greičiausiai siekė Kuršių marias ir Baltijos jūrą (žr. 1-ąją išnašą), pietuose ji ribojosi su Skalva, o rytuose karšuviečius nuo „grynųjų žemaičių“ skyrė Karšuvos giria ir dab. Raseinių, Kelmės, Radviliškio bei Šiaulių rajonų teritorija iki XVII-XVIII(?) a. besidriekusi plati miškų juosta.

1253 m. liepą karalius Mindaugas mainais už taiką ir Lietuvos valstybės tarptautinį pripažinimą visą Karšuvą užrašė Vokiečių ordinui. Žlugus keliems kryžiuočių bandymams Mindaugo jiems atiduotus karšuviečius įveikti atvirose kautynėse, 1259 m. pavasarį (greičiausiai balandžio mėn. antrojoje pusėje) abiejų ordino šakų pastangomis centrinėje Karšuvos dalyje, ant dab. Kuplės piliakalnio (prie Jūros upės, − Šilalės rajone, Vilkų Lauko km., į pietus nuo Kvėdarnos) buvo pastatyta šv. Jurgio, arba Georgenburgo pilis (istorinėje literatūroje ši pilis ilgą laiką klaidingai tapatinta su kita panašaus vardo kryžiuočių pilimi, t. y. su 1336 m. dab. Jurbarko m. teritorijoje įsteigtu Jurgenburgu[3]), turėjusi atlikti visos Žemaitijos užkariavimo avanposto vaidmenį. Tais pačiais 1259 m. žemaičių sukilėlių kariuomenė Georgenburgo pilį užblokavo, šalia jos pasistatydama savo tvirtovę; 1260 m. vasarą Georgenburge dislokuota kryžiuočių įgula, sužinojusi apie jai padėti žygiavusios ordino kariuomenės pralaimėjimą Durbės mūšyje, iš Georgenburgo nedelsdama pasitraukė į Klaipėdą.

1289 m. Vokiečių ordino didysis magistras patvirtino ordino Prūsijos ir Livonijos šakų tais pačiais metais (ar šiek tiek anksčiau) atliktą Karšuvos, Skalvos ir kt. lietuviškų bei LDK valdytų žemių pasidalijimą[4].

XIII a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, visą XIV a. ir XV a. pradžioje Karšuvą nuolat puldinėjo ir niokojo abiejų ordino šakų kariuomenės bei nedideli plėšikaujančių ordino riterių būriai.

1337 m. Vokietijos imperatorius Liudvikas IV Bavarietis Karšuvą „padovanojo“ Vokiečių ordinui.

Tikslus Karšuvos žemės dalinio politinio savarankiškumo panaikinimo laikas istorikams nėra žinomas; spėjama, kad integralia Žemaičių kunigaikštystės dalimi Karšuva tapo netrukus po 1336 m. ar apie XIV a. vidurį.

Kaip žymiausi autonomiškos Karšuvos valdovai ar bent valdytojai (Lietuvos didžiojo /Trakų kunigaikščio vietininkai) paminėtini spėjamas Mindaugo svainis Vykintas, didžiojo kunigaikščio Vytenio valdymo laikais karšuvių gynybai nuo kryžiuočių agresijos vadovavęs Gediminas ir 1336 m. vad. Pilėnuose žuvęs Margiris.

[taisyti] Išnašos ir nuorodos

  1. 1413 m. su Vokiečių ordinu dėl Žemaičių ribų ginčijęsi Vytautas ir jo atstovai tvirtino, kad Klaipėda su apylinkėmis yra Karšuvos krašto dalis, ir kad Klaipėdos pilį kryžiuočiai pasistatė Karšuvos krašte.
  2. Rusėn. Булеве; dauguma istorikų šį terminą rekonstruoja į Булеве(чи)<*Булевичи („Buleviči“) ir interpretuoja kaip XIII a. Žemaitijos aukštumų sritį valdžiusios kunigaikščių giminės ar dinastijos vardą.
  3. 1259-1260 m. egzistavusios Georgenburgo pilies vieta lietuvių archeologų lokalizuota 1997 m.; ~trečdalį Kuplės piliakalnio aikštelės yra nuplovusi Jūros upė. Dėl Georgenburgo pilies lokalizavimo dab. Jurbarko teritorijoje nepagrįstumo žr. E. Gudavičiaus straipsnį Dėl šv. Jurgio pilies.
  4. Preussisches Urkundenbuch, Königsberg, 1909, Bd. 1, H. 2, p. 70, 336.