Lietuvos komunistų partija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuvos komunistų partija (LKP) – LTSR valdančioji ir vienintelė partija Lietuvos okupacijos laikotarpiu (1940–1941 m. ir 1944–1990 m.). LKP buvo TSKP sudėtinė dalis. Įkurta 1918 m. spalio 1–3 d. Partijos ideologija remėsi Karlo Markso ir Lenino mokymu.
Tarpukario Lietuvoje LKP veikė nelegaliai. LKP 1940 m. buvo pagrindinis Sovietų Sąjungos propagandos įrankis, padėjo legimizuoti inkorporaciją. 1941 m. birželio 14 d. padėjo Sovietų Sąjungos administracijai deportuoti Lietuvos gyventojus į Sibirą.
Pokario metais organizavo taikių gyventojų trėmimus, organizavo stribų formuotes kovai su rezistencija. LKP atsakinga už šimtų tūkstančių gyventojų tremtį ir žūtį. Visą Sovietų Sąjungos okupacijos laikotarpį LKP ištikimai tarnavo okupantams: sudarydavo ir prižiūrėdavo „Aukščiausiąją Tarybą“ ir „Ministrų Tarybą“, naikino ir persekiojo kitaminčius.
1989 m. LKP atsiskyrė nuo TSKP, pasivadino Lietuvos demokratine darbo partija. 1990–1991 m. tuo pat metu veikė su partijos atsiskyrimu nuo TSKP nesutikusi Lietuvos Komunistų partija, vadovaujama Mykolo Burokevičiaus.
Žymiausi LKP veikėjai: Vincas Mickevičius-Kapsukas, Karolis Požėla, Juozas Greifenbergeris, Kazys Giedrys, Rapolas Čarnas, Justas Paleckis, Antanas Sniečkus, Motiejus Šumauskas, Petras Griškevičius, Algirdas Brazauskas. LKP antrasis sekretorius visuomet būdavo rusas.
[taisyti] LKP CK pirmieji sekretoriai
- Antanas Sniečkus (1940–1974)
- Petras Griškevičius (1974–1987)
- Ringaudas Bronislovas Songaila (1987–1988)
- Algirdas Brazauskas (1988–1990)

