Geležinis vilkas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
[taisyti] Geležinio vilko legenda
Kartą Gediminas su savo kariais ir kunigaikščiais išjojo medžioti. Kiaurą dieną medžiojo, ragų aidai toli skambėjo. Atėjus vakarui, visi pavargę, išalkę susirinko ant aukštos kalvos, kur Vilnia įteka į Nerį. Ten suvilko visus užmuštuosius žvėris – briedžius ilgais lyg medžių šakos ragais, vilkus, gauruotus lokius. Gediminas tada nukovė didžiausią taurą. Visi nustebo, mat nebuvo matę tokio didelio. Naktis buvo rami ir šilta, todėl Gediminas panūdo ant tos kalvos ir miegoti. Ta vieta jam labai patiko - kalnas buvo apaugęs senais ąžuolais ir baltais beržais, pakalnėje plaukė Neries upė.[[Vaizdas:]] Ryto metą kunigaikštis atsikėlęs papasakojo regėjęs nuostabų sapną: ant aukšto kalno stovėjo didelis geležinis vilkas, o kaukė jis taip garsiai kaip šimtas vilkų. Niekas negalėjo Gediminui paaiškinti, ką toks sapnas galėtų reikšti, tik vyriausias lietuvių vaidila krivių. Krivaitis tarė: „Vyriausias kunigaikšti, geležinis vilkas yra miestas, kurį tu turi pastatyti ant šio kalno, miestas bus tvirtas kaip geležis. Priešai jį puldinės daug kartų, norėdami sugriauti ir suardyti, tačiau neįveiks jo. O toks stiprus vilko balsas reiškia, kad garsas apie galingą ir turtingą miestą pasklis plačiai po visą pasaulį.“ Gediminas pastatė miestą ant kalno, kur nakvojo, ir pavadino jį Vilniumi. Paskui persikėlė į jį gyventi. O per daugelį metų išsipildė krivaičio žodžiai apie Vilniaus galybę ir garsumą.

