Deltuva (baltų žemė)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Deltuva (galimi rekonstrukciniai variantai *Dveltuva, *Dieveltuva, *Dėviltuva ir kt.; rusėnų k. Diavo(l)tva, Diaveltva[1]), Volynės metraštyje (ties 1219 (1215) ir 1264(?)/1265(?) m.) ir Lietuvos metraščių legendinėje dalyje minima baltų genties (*deltuvos[2]?) ar vienos iš lietuvių kilčių žemė (du nežinomų LDK laukų (valsčiukų) valdytojai deltuviai įvardyti ir karaliaus Mindaugo 1260 m. birželio vidurio akte/akto falsifikate). Susiformavo X-XI(?) a., nuo XII a. pab. (?) ar XIII a. pr. iki XIII a. 7-ojo dešimtmečio buvo viena iš kelių pagrindinių LDK sudėtinių dalių (galimas daiktas, tada turėjo kunigaikštystės statusą); sunyko po XIII a. 7-ojo dešimtmečio, t. y. po numanomo Deltuvos žemės prijungimo prie Lietuvos žemės, įvykdyto, matyt, netrukus po Vaišelgos ir Švarno vadovaujamos jungtinės LDK ir Volynės kariuomenės 1264/1265 m. žygio prieš Deltuvoje ir Nalšioje įsitvirtinusius Treniotos šalininkus.

Ankstyviausią Deltuvos (nepainioti su to paties vardo gyvenviete) paminėjimą turime iš 1219 m. Volynės metraštyje ties šia data aprašytas penkias etnopolitines sritis (Lietuvą, Žemaičius, (lietuviškąją) Rusią ir kt.) vienijančios LDK ar (pasak šiuo metu vyraujančios istoriografinės koncepcijos) penkių lietuvių šeimų ir Haličo-Volynės didžiosios kunigaikštystės taikos sutarties sudarymas; sprendžiant iš metraštyje ties minėta data ne itin aiškiame kontekste pateiktų lietuvių diduomenės atstovų sąrašų, tarp 1219 m. taikos derybų iniciatorių Deltuvai atstovavo (ar bent jau Deltuvą apie tą laiką (?) valdė) kunigaikščiai Juodkys, Pūkeikis, Bikšys ir Lygeikis (arba − jei Volynės metraščio asmenvardžius Пукеик (Пукыик) ir Ликеик (Ликиик) interpretuotume kaip klaidingai perrašytus protografo *Пукеив ir *Ликеив[3] − Juodkys ir Bikšys).[4] Be šių Deltuvos žemės dalių valdytojų (?), iš 1260 m. birželio vidurio Mindaugo donacinio akto falsifikato (?) dar žinomas spėjamai deltuviškos kilmės "baronas" (= lauko valdytojas) *Bunys/Punys; Lietuvos metraščiuose taip pat minimi „Deltuvos kunigaikštis“ „Dausprungas“ ir „Kerniaus“ (= „Daugeručio“−*Daugirdo?) dukterį vedęs bei iš Deltuvos į Lietuvą užkuriu atvykęs "Girius".

Dauguma lietuvių tyrinėtojų (Edvardas Gudavičius, Gintautas Zabiela, Tomas Baranauskas ir kt.), sekdami lenkų istoriku Henriku Lovmianskiu (Henryk Łowmiański) bei atsižvelgdami į Deltuvos miestelio (išaugusio nuo 1385 m. žinomo Deltuvos valsčiaus teritorijoje) ir XV-XVII a. šaltiniuose minimų Deltuvos vardo dvarų (XV-XVI a. įkurtų Kęsgailų ir kt. Deltuvos miestelio bei dvaro savininkų) geografinę padėtį, Volynės metraščio Deltuvą laiko vienos iš kelių lietuvių didžiąją gentį/lietuvių gentį esą sudariusių mažųjų genčių/kilčių žeme („gentine minivalstybe“ ir pan.) ir ją lokalizuoja dab. Deltuvos, Ukmergės, Kavarsko, Kurklių, Anykščių, Alantos, Videniškių, Giedraičių, Širvintų bei kitose abipus Šventosios vidurupio esančiose apylinkėse (daugiausia – Siesarties, Širvintos ir Virintos upių baseinuose). Kita vertus, atsižvelgiant į Mindaugo krikšto bei karūnavimo apeigose dalyvavusio anonimo ~1260 m. rašytame traktate „Žemių aprašymo pradžia“ (Incipiunt descriptiones terrarum, lot.) pateiktą „Lietuvos žemės“ padėties Žemaitijos atžvilgiu charakteristiką[5], sugretintą Deltuvos ir Nalšios paminėjimą Volynės metraštyje[6], Volynės metraščio Chlebnikovo nuoraše (XVI a.) ties 1219 (1215) m. data figūruojantį anachronistinį (?) Deltuvos įvardijimą „Latvijos“ (rusėnų k. Lotva) vardu bei Mindaugo 1260 m. birželio vidurio akto/akto falsifikato liudijamą tikriausiai iš Deltuvos žemės kilusių „Mindaugo baronų“ ir kurį laiką artimoje Sėlos žemės kaimynystėje (Latavos pilyje) rezidavusio Mindaugo giminystės/gentystės faktą, Volynės metraščio Deltuvą galima būtų laikyti prie LDK anksti prisijungusia/prijungta gentine žeme bei tapatinti su Nalšios žemei XIII a. (hipotetiškai) pavaldžia Sėla.

[taisyti] Išnašos ir nuorodos

  1. Lietuviškuose raštuose vartojama kraštovardžio forma Deltuva atkurta pagal su Deltuvos žeme hipotetiškai susijusio Deltuvos miestelio vardą.
  2. Plg. su analogiškos sandaros baltiškais kuopiniais tautovardžiais *le[i]tuva, *dainuva/deinuva, *karšuva.
  3. Plg. su Maskvos valstybės šiaurėje iki XVII-XVIII(?) a. išlikusiais rusiškais (rusėniškos kilmės) tėvavardžiais Андреив, Фадеив, Матвеив ir pan.
  4. Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, V., 1955, t. 1.
  5. „Onuo jos [t.y. Žemaitijos] į rytus – su Rusia besiribojanti Lietuvos žemė“ – bet ne „Deltuvos žemė“, kaip turėtų būti „lovmianskiškosios“ Deltuvos lokalizacijos teisingumo atveju.
  6. „Vaišelga [...] pradėjo imti pilis Deltuvoje ir Nalšėnuose“.

[taisyti] Literatūra

Zabiela G., Baranauskas T., Deltuvos žemė //Eskizai, Nr. 10, Ukmergė, 1999, p. 3-8.