Ištiktukas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Ištiktukas - nekaitoma kalbos dalis, kuri nurodo veiksmo(-ų) sukeliamus garsus (pvz., trakšt, triokšt, pykšt, pokšt, trept, bumpt, brakšt, šliūkšt, cypt, tekšt) bei vaizdinius (žvilgt, šypt, žirgt ir kt.). Ištiktukai sakiniuose nebūtini. Oficialaus stiliaus kalboje (oficialiuose raštuose, informacinėse žinių laidose, mokslinėse apžvalgose ir pan.) jie nevartojami.

Daugelis ištiktukų mėgdžioja tai, ką žmogus girdi, sieja su kokiu įvykiu ar veiksmu.

Ištiktukai imituoja garsus, tačiau be standartinių ištiktukų (kakariekū, au au, miau) naudojami ir individualūs, proginiai ištiktukai.

Būdami vaizdingi ir emcingi ištiktukai dažnai perima veiksmažodžio vaidmenį, sakinyje būna tariniu: Kas tik krepšt, Marytė ir pabunda. Tačiau visaverčiu tariniu ištiktukai nebūna, nes yra nekaitomi (neturi asmens, nuosakos, laiko). Neretai iš ištiktukų daromi išraiškingi veiksmažodžiai, didinantys vaizdingumą: viauktelėtiviaukt, girgžtelėti ir girgžt ir pan.

Ištiktukais dažniausiai didina judėjimo (ėjimo, bėgimo, šliaužimo, skridimo, kritimo ir pan.) veiksmų, gyvūnų, augalų ir negyvosios gamtos bei žmogaus sukurtų daiktų garsų (ku kū; čik čirik; pliaukšt; pupt; dzingt ir kt.), žmogaus veiksmų (valgant, šnekant, dirbant) veiksmų aprašymo vaizdingumą.

Dažnai ištiktukais žymi veiksmo netikėtumą, staigumą.

Pagal kilmę ištiktukai būna dvejopi:

  • imituojantys garsus - triokšt; tumt; čiaukšt ir kt.
  • veiksmažodiniai - klypt (iš klypti), šypt (iš šyptelėti), tįst (iš tįsti) ir kt.