Sakmė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sakmė – keliareikšmė sąvoka: sakmėmis vadinami tautosakos ir grožinės literatūros kūriniai, priklausantys skirtingiems žanrams.
Sakmė – iš esmės tautosakos žanras. Sakmės – mažos apimties fantastiniai kūriniai. Jų pasakojimas glaustas, fabula lygi siužetui. Grožinėje literatūroje šis žanras palyginti retas. Jų yra rašęs P. Mašiotas („Lakštingala“), pasirodė L. Gutausko sakmių rinkinys vaikams.
Sakmės yra mitologinės ir etiologinės.
Mitologinės siekia supažindinti klausytojus (skaitytojus) su neva egzistuojančiomis mitinėmis būtybėmis ir žmonių išgyvenimais jas sutikus. Tos būtybės – tai laumės, vaiduokliai, velniai, kai kada raganos, vėlės, aitvarai, kaukai, miškų dvasios, perkūnas ir kt. Sakmių pasaulis bauginantis, grėsmingas, svetimas žmogui. Pasitaiko ir žmogui palankių būtybių (pvz., sakmės „Laumės dovanos“ veikėjos). Veiksmo laikas – vėluma: vakaras, vidurnaktis, naktis. Gaidžiui užgiedojus, visos šmėklos pranyksta, atsitolina. Mitinių veikėjų sutikimo vietos – žmonių neapgyventos: paežerė, paraistė, paupys, kapinės, klojimas, jauja, pirtis, kalnelis, ant kurio vaidensi, ir pan. Sakmių vieta artima kaimo žmogui, ne „už devynių upių“, kaip yra pasakose. Kai kada sakmėse minimas koks nors vietovės pavadinimas, atsitikimo liudytojas, kad klausytojas patikėtų pasakojimo tikrumu („Vienąkart susitarėm su Kairio Pranu joti nakties Pavykėn“ ...).
Manoma, kad mitologinės sakmės – seniausi lietuvių epo paminklai. Jų turinys susijęs su pagoniškąja mitine pasaulėžiūra.
Etiologinėse sakmėse aiškinami senovės žmogui nesuprantami dalykai: žemės, negyvosios gamtos, kosmoso, gyvūnų, augalų, žmogaus atsiradimas, saviti gamtos reiškiniai (kodėl saulė šviečia dieną, o mėnuo naktį, iš kur ežio spygliai, kodėl nesutaria šuo su kate, kaip auga akmenys ir kt.).
Daug senųjų tautosakinių sakmių yra sukaupta Biblijoje.
Sakmėse atsiskleidžia mūsų protėvių mąstymo būdas. Sakmės dirgina vaizduotę, kelia susidomėjimą nepaprastais įvykiais, patraukia dinamiška fabula, gyvais vaizdais suaugusius ir vaikus.
Sakmės nuo pasakų skiriasi tuo, kad jų pagrindas – įvykis, atsitikimas, o pasakų – žmogus, jo likimas. Tačiau yra kūrinių, kuriuose susipina pasakų ir sakmių savybės. Dažnai tokių kūrinių fabula išplėtota. Susidaro sakminių pasakų grupė (plg. „Kiškio lūpos“ ir kt. Sakminė ir viena gražiausių mūsų pasaka „Eglė Žalčių karalienė“: joje paaiškinama, kaip atsirado skirtingos kai kurių medžių – eglės, drebulės, beržo, ąžuolo – savybės.

