Gajus Ovidijus Kasijus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Gajus Ovidijus Kasijus (Gaius Avidius Cassius, ~130 — 175 m. e. m.) – Romos imperijos karvedys ir laikinas imperatorius, uzurpavęs valdžią.

Valdant Markui Aurelijui, Gajus Kasijus pasiekė karinės karjeros viršūnę laimėjęs karą su partais ir užkariavęs Romai Seleukiją bei Ktesifoną. Vėliau pateko į senatą, o 166 m. tapo Sirijos vietininku.

175 m. atėjus klaidingoms žinioms apie Marko Aurelijaus mirtį, Ovidijus Kasijus pasiskelbė imperatoriumi. Šiam žingsniui, pasak kai kurių šaltinių, jį skatino ir Aurelijaus žmona Faustina, kadangi jos sūnus, teisėtas paveldėtojas Komodas tuo metu buvo dar per jaunas valdyti. Tačiau nespėjus pilnai užimti Romos valdžios paaiškėjo, kad Markas Aurelijus iš tiesų yra gyvas. Tai žinodamas, karvedys vis tiek tęsė savo perversmą.

Ovidijui Kasijui pavyko visiškai kontroliuoti Egiptą ir kai kurias kitas labai svarbias rytines Romos provincijas, tačiau platesnio pripažinimo jis nesulaukė ir kitų į savo pusę nepatraukė. Senatas paskelbė jį visuomenės priešu, o Kapadokijos vietininkas liko ištikimas Markui Aurelijui. Be to, Marką Aurelijų palaikė žymiai didesnė armijos dalis.

Po trijų mėnesių ir šešių dienų Gajų Ovidijų Kasijų nužudė jo paties centurionas. Sukilėlio galva buvo nusiųsta Markui Aurelijui, kuris net nepasižiūrėjęs įsakė ją sudeginti.

Daugiausiai žinių apie Kasijų šiuo metu turima iš romėnų istoriko Kasijaus Diono „Romėnų istorijos“ bei „Augustų istorijos“.