Teliavelis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Teliavelis - lietuvių dievas. Ipatijaus metraštyje jis minimas antruoju, Malalos kronikos intarpe jis vardijamas ketviruotu, paskutiniuoju, vadinamas kalviu nukalusiu Saulę ir įmetusiu ją į dangų. Ipatijaus sąraše jis tarsi priešprieša Nunadieviui ir Malalos intarpe sąrašo minimas gale, tai vietos, kuriose būna chtoninės sferos reprezentavimas[1]. Jo ryšis su Saule nepaverčia jo dangišku personažu, tačiau lietuvių folklore aiškiai numanoma, kad kalvystę pirmieji išrado velniai ir tik vėliau žmonės iš velnių išmoko šio amato[1].

Kazimiero Būgos manymu Teliavelis – vadinamas kalviu galiūnu milžinu, nukalusiu Saulę ir įmetusiu ją į dangų. Tai veiklus, turintis kultūrinio didvyrio požymių dievas, artimas Velniui (Velinui, Vėlinui). Dalies tyrinėtojų manymu, tai gali būti ta pati figūra (mitinis kalvis), tačiau yra ir prieštaraujančių: teigiama, kad Teliavelis neatrodo turįs Velniui tipiškų chtoninių bruožų.[2]

[taisyti] Etimologija

Buvo įvarių vardo rekonstrukcijos versijų.

  • Vardo pradžia:
    • Pagal A. Briuknerį - kelio dievas, bandos dievas, nuo Telias - „veršis“.
    • Pagal N. Vėlių - žemės dievas, nuo tel - „žemė“.
    • Pagal V. Toporovą vardo pradžia - skolinys iš skandinavų, nuo Tialfi.
  • Vardo pabaiga:

Tačiau vardo pabaiga abejonių nekelia „vel-“, kuri reiškia kalvio funkcijas, bei padėtis dievų sąrašuose ji leidžia patikimai laikyti chtoninio pasaulio reprezentantu, kuris artimas senajam lietuvių Velniui ar Velinui[1].

[taisyti] Literatūra

  1. 1,0 1,1 1,2 Teliavelis. Mitologijos enciklopedija, 2 Tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 296 p.
  2. Rimantas Balsys. Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. 2006, Klaipėda