Elbasanis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Elbasanas (alb. Elbasan arba Elbasani) yra centrinėje Albanijos Respublikos dalyje - Elbasanio apygardoje ir Elbasanio srityje - įsikūręs vienas didžiausių ir svarbiausių Albanijos miestų, Elbasanio apygardos ir srities centras. Pagal naujausius duomenis, mieste gyvena apie 102,000 gyventojų (2007), kurių daugumą sudaro albanai, daugiausia musulmonai sunitai.
Miestas išsidėstęs kalnuotoje vietovėje, apie 150 m virš jūros lygio, dešiniajame Škumbinio upės krante. Elbasanis yra įsikūręs apie 54 km į pietus nuo Tiranos ir 82 km į rytus nuo Duresio ir 135 km i šiaurę nuo Korčios. Per miestą eina svarbus Duresio - Pogradecio geležinkelis, vienas svarbiausių plentų į kaimyninę Makedoniją.
Elbasanis - ūkio regiono centras ir vienas didžiausių šalies pramonės centrų su išvystyta juodosios metalurgijos, maisto, tekstilės, medienos pramonė. Alyvuogių, vaismedžių, tabako, medvilnės, javų ir daržovių auginimo centras. Kraštotyros ir švietimo muziejai, pedagoginis institutas.
[taisyti] Istorija
Elbasanis ir jos apylinkės yra vienos iš seniausiai apgyvendintų Albanijos vietų, pirmiųjų gyventojų gyvenvietės liekanos datuojamos nuo akmens amžiaus laikotarpio. Šioje vietovėje taip pat randama ir kitų priešistorės - žalvario ir geležies amžiaus - gyvenviečių liekanų. Jau senovės laikais dabartinis miestas ir jo apylinkės buvo apgyvendintos senųjų šio regiono gyventojų - ilyrų genčių, kurios iš dalies buvo veikiamos šalimais egzistavusios graikų civilizacijos.
Dabartinio miesto šaknys glūdi antikos laikais, dabartinėje miesto teritorijoje romėnams I a. įkūrus didelę tvirtovę, kuri romėnų laikais buvo žinoma Masio Skampos (Masio Scampa) vardu; Ilyrų kalboje „skampa“ reiškia uolą arba viršūnę. Ilganiui, miestui augant ir plečiantis, nuo III ir IV a. sandūros, miestas yra žinomas Hiskampio (Hiscampis) vardu. Miestas buvo svarbus prekybos centras, išsidėstęs svarbaus prekybos kelio - Via Egnatia - dviejų atšakų sankirtoje, vedusioje į to meto svarbius Balkanų miestus - Apoloniją bei Dirachijų. Miestas buvo svarbus ankstyvosios krikščionybės centras: mieste buvo keletas bažnyčių, vyskupo rezidencija. Vėlyvosios antikos laikais, dėl didžiojo tautų kraustymosi padažnėjusų barbarų (ostgotų) antpuolių, miestas sunyko ir neteko didesnės ekonominės ir socialinės reikšmės.
Ankstyvaisiais viduramžiais, žlugus Romos imperijai, dabartinės miesto apylinkės atiteko Rytų Romos imperijai. VI a., Imperatoriaus Justiniano Didžiojo iniciatyva, sunykusį miestą buvo bandoma atgaivinti bei apsaugoti sutvirtinant jį naujaus įtvirtinimais, tačiau tuo metu į Balkanų regioną ėmus intensyviai skverbtis bulgarų protėvių gentims bei slavams, miestas per 200 m. buvo galutinai sunaikintas bei apleistas. Nuo VI a., palaipsniui ši vietovė buvo apgyvendinta slavų genčių - dabartinių makedonų ir bulgarų protėvių. Nepaisant slavų migracijos, dabartinės miesto apylinkės tuo laikotarpiu egzistavo pakankamai gausi rumunams artima arumunų tauta.
Viduramžiais dabartinio miesto apylinkės priklausė Bizantijai. Kurį laiką miesto apylinkės priklausė Bulgarijos karalystei. 1204 m., ketvirtojo kryžiaus žygio metu kryžiuočiams užėmus Konstantinopolį, ir Bizantijai kurį laiką suskilus į kelias valstybes, XIII a. miestas tapo pavaldus viduramžių Graikijos valstybei - Epyro Despotijai, vėliau Serbijos karalystei, kol, galiausiai, XIV a. pab. dabartinio miesto teritorija atiteko Osmanų imperijai.
Miesto atgimimas prasideda 1467 m., kuomet Osmanų sultono Mehmeto II iniciatyva antikinio miesto teritorijoje, kur stovyklą buvo isirengusi osmanų kariuomenė, buvo nuspręsta pastatyti miestą-tvirtovę. Miestas-tvirtovė buvo pavadinta El Basano (El Basan) vardu, turkų kalboje reiškiančio „tvirtą vietą“. Turkų valdymo laikais miestas suklestėjo, tapo svarbiu amatų ir prekybos centru. XVII a. pab. mieste gyveno apie 2000 gyventojų, egzistavo graikų, arumunų, slavų, turkų ir albanų bendruomenės, miesto apylinkės buvo gausiai gyvenamos arumunų. Emus plisti islamui, miestas tapo svarbiu šios religijos centru dabartinėje Albanijos teritorijoje. 1864 m. miestas buvo sandžako, priklausiusio Monastiro vilajetui, centru.
XX a. pr. miestas tapo vienu iš albanu kultūrinio ir tautinio atgimimo centrų, mieste buvo įkurta pirmoji Albanijos mokytojų seminarija. Tačiau dėl islamo svarbos ir istorinio vaidmens šiame mieste bei „Jaunųjų Turkų“ įtakos, miestas kurį laiką buvo albanų švietimo reformų pasipriešinimo centru, ypatingai priešindamasis siekiui arabų rašmenis keisti lotyniškaisiais.
1912 m., Albanijai paskelbus nepriklausiomybę, šis miestas atiteko naujai susikūrusiai valstybei. I pasalinio karo metu - 1915 - 1918 m. - , miestas buvo užimtas Serbijos, Bulgarija, Austrijos-Vengrijos bei Italijos kariuomenių. Tarpukario laikotarpiu mieste klestėjo alkoholio gamybos ir tabako ruošos pramonė.
II pasalinio karo išvakarėse, 1939 m., miestas, kaip ir likusi Albanija, buvo užimtas Italijos kariuomėnės. 1943 m. miestas buvo okupuotas hitlerinės Vokietijos karuomėnės, kol, galiausiai, 1944 m. buvo išvaduotas Albanijos komunistų partijos vadovaujamų partizanų.
Komunistinės diktatūros laikais miesto reikšmė išaugo, buvo vykdoma sparti industrializacija, miesto plėtra. Po diktatūros žlugimo, miestas, kaip ir visa ųalis, patyrė didžiulį nuosmukį. 1997 m., ekonominės krizės metu, mieste kilo neramumų, susirėmimų su policija.
[taisyti] Architektūra ir archeologija
Dėl šio krašto turtingos istorinės praeities, mieste bei jo apylinkėse yra gausu įvairių epochų statinių ir paminklų: priešistorinių statinių griuvėsių, romėnų ir bizantinės epochos statinių liekanų (IV - V a. bazilikos griuvėsiai). Išlikę XV a. turkų tvirtovės sienos ir bokštai, perstatyti XIX a., XIV–XVI a. mečetės, gyvenamieji namai. Netoli miesto esančioje pravoslavų vienuolyno bažnyčioje yra palaidoti serbų šventojo ir Duklijos karalystės valdovo Jovano Vladimiro (Јован Владимир) palaikai.
Komunistinės didktatūros laikais pastatyta pagal tipinius projektus suprojektuotų daugiabučių gyvenamųjų namų, viešbučių, vilų., pramonės įmonių; vienas didžiausių šalies pramoninių kompleksų - plieno kombinatas (1974 m.).
Dabartiniais laikais pastatyta administracinių ir gyvenamųjų namų, mečečių.

