Lietuvos TSR istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

[taisyti]
Lietuvos istorija
Priešistorė
Valstybės susidarymas
LDK
Lietuvos Statutai
Liublino unija
Abiejų Tautų Respublika (ATR)
ATR padalijimai
Rusijos imperija
Klaipėdos kraštas
Nepriklausomybės paskelbimas
Nepriklausoma Lietuva 1918-1940 m.
Hitlerinės Vokietijos okupacija
Vilniaus kraštas
Sovietinė okupacija
Nepriklausomybės atkūrimas

Sovietmečio Lietuvos istorija apima laikotarpį nuo sovietų valdžios Lietuvoje atkūrimo 1944 m. iki 1990 m. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1944-45 m. Raudonajai armijai iš Lietuvos išstūmus vokiečių kariuomenę Lietuva vėl tapo viena Sovietų Sąjungos respublikų, VKP (b) CK ir SSRS Liaudies komisarų tarybos valdoma provincija - Lietuvos TSR.

Turinys

[taisyti] Naujosios (antrosios) sovietizacijos bruožai

Naujoji sovietų okupacija Lietuvoje prasidėjo SSRS valdant Josifui Stalinui. Jo totalitarinis režimas pasižymėjo nepaprasta visų gyvenimo sferų sentralizacija, respublikų unifikavimu, totaliniu gyventojų sekimu ir itin žiauriu masiniu teroru prieš juos, represinių organų visagališkumu. Ši tvarka turėjo būti perkelta į Lietuvą. Lietuvių tauta neturėjo didelio gyvenimo demokratijoje patyrimo, prasidėjus socialiniam terorui ir tautiškumo pradų naikinimui ji atsidūrė ekstremaliose sąlygose.

Su Raudonąja armija sugrįžo sovietų valdžios struktūros Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas, Lietuvos komisarų sovietas, imta organizuoti centrinės ir vietinės valdžios aparatą. Valdžios įstaigos buvo „valomos“, iki 1945 m. birželio mėn. vidurio SSRS Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) pavedimu suimta apie 15 tūkst. lietuvių savivaldos vokiečių okupacijos metais tarnautojų, šaulių, policininkų, kitų sovietams įtartinų asmenų, valymai kartojosi.

[taisyti] Trėmimo politika

Specifinė sovietų teroro forma, labiausiai paveikusi Lietuvą, buvo masiniai gyventojų trėmimai. Sovietai jau turėjo 1941 m. birželio mėn. Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, 1941-44 m. Pavolgio vokiečių, Krymo totorių ir Šiaurės Kaukazo tautų deportacijų patyrimą. Komandą tremti duodavo SSRS vadovybė, konkrečius nutarimus dėl trėmimų pasirašydavo Antanas Sniečkus ir Mečislovas Gedvilas, juos atlikdavo LTSR valdymo ir represiniai organai su Maskvos emisarų talka ir priežiūra. Tremiamųjų sąrašus rengdavo vietiniai sovietų organai, prieš beginklius gyventojus kildavo SSRS Vidaus reikalų ministerijos (MVD) ir SSRS Valstybės saugumo ministerijos (MGB) daliniai, stribai. Tremiama buvo šeimomis, jų turtas būdavo nacionalizuojamas. Žmones suveždavo prie geležinkelio, suvarydavo į gyvulinius vagonus ir veždavo į Sibirą, Rusijos europinės dalies šiaurę, Kazachijos SSR. Ten juos įdarbindavo kolchozuose, miško paruošų ir kalnakasybos įmonėse, dalis patekdavo į lagerius. Darbo jėgos poreikis rytiniuose SSRS regionuose buvo viena iš šalutinių trėmimų priežasčių.

[taisyti] Rezistencinė kova

[taisyti] Partizaninis pasipriešinimas

Lietuvos partizanai, 1947 m.
Lietuvos partizanai, 1947 m.

Aukščiausia lietuvių tautos pasipriešinimo sovietų okupacijai forma buvo Lietuvos partizaninis judėjimas. Partizanų tikslas buvo išvaryti sovietinius okupantus iš Lietuvos ir atkurti valstybės nepriklausomybę. Siekdami pagrindinių tikslų, partizanai privalėjo, anot jų statuso, kovoti su okupantais ir jų talkininkais, slopinti jų pastangas naikinti ar grobti krašto gyvąsias jėgas ir dvasines bei materialines vertybes.

Partizaninis karas truko dešimtmetį, keitėsi jo organizacija, taktika, veiksmo sąlygos. Pirmieji partizanai atėjo iš lietuvių antinacinės rezistencijos struktūrų. Tai buvo lietuvių savivaldos įstaigų ir policijos žmonės, buvę Lietuvos Respublikos kariai ir šauliai, juos papildė valstiečiai, inteligentai, ypač provincijos mokytojai, studentai ir moksleiviai, žmonės iš visų visuomenės sluoksnių.

1949 m. vasario 2-22 d. netoli Radviliškio įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Jame dalyvavo Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) vadovybės nariai Jonas Žemaitis, Juozas Šibaila, Petras Bartkus, apygardų ir sričių vadai Adolfas Ramanauskas, Aleksandras Grybinas, Vytautas Gužas, Leonas Grigonis, Bronius Liesys. Suvažiavime buvo įkurta vieninga politinė ir karinė vadovybė – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba su pirmininku J. Žemaičiu, priimta deklaracija, skelbusi, kad aukščiausias teisėtas valdžios organas Lietuvoje yra partizanų vadovybė, o kovos tikslas – nepriklausomos parlamentinės Lietuvos respublikos atkūrimas.

[taisyti] Romo Kalantos tragedija

Tarp Lietuvos jaunimo plito Vakarų pasaulio jaunimo nekonformistinių judėjimų, hipių idėjos. Jų pasekėjų, neformalių jaunimo grupių nepajėgta kontroliuoti. Valdžios bejėgiškumą parodė 1972 m. gegužės 14-16 d.neramumai Kaune, kilę po protestavusio prieš sovietinę tikrovę ir susideginusio Romo Kalantos laidotuvių. Tūkstantinės demonstracijos buvo jėga išvaikytos, buvo suimtų ir nuteistų kalėti. Valdžios prestižas dar labiau krito, nonkonformistiniai ir disidentinis judėjimai tęsėsi, nors ir buvo persekiojami.