Pelkė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pelkė – drėgmės pertekliaus plotas sausumoje, apaugęs specifine augalija. Pelkes galima būtų suskirstyti į gėlavandenes ir sūraus vandens.
Sūraus vandens pelkės skirstomos į mangrovių pelkes ir maršas. Pelkėse, laikui bėgant, iš augalijos liekanų susidaro durpių klodai.
Gėlavandenės pelkės skirstomos į aukštapelkes ir žemapelkes.
[taisyti] Aukštapelkės
Aukštapelkių paviršius yra išgaubtas, aukštėjantis nuo pakraščių į vidurį. Aukštapelkės maitinamos tik krituliais.
Aukštapelkėse gali augti tik labai rūgščią terpę mėgstantys augalai, kaip gailiai, viržiai, vaivorai (girtuoklės), spanguolės.
[taisyti] Žemapelkės
Žemapelkės maitinamos ne tik krituliais bet ir požeminiu vandeniu. Todėl augalams daugiau yra maistui tinkančių mineralinių medžiagų.
Kadangi žemapelkių rūgštingumas gana mažas, jose auga alksniai, viksvos, nendrės, asiūkliai, žaliosios samanos.
Kai pelkės paviršius pasiekia gruntinio vandens lygį, pelkė tampa tarpine. Ilgainiui joje atsiranda kiminų, spanguolių, mėgstančių rūgščią terpę. Taip pat išlieka beržai, nendrės. Durpių sluoksnis ne itin storas.
[taisyti] Lietuvos pelkės
Didžiausios Lietuvos pelkės yra šios (plotas km²):
- Žuvinto palios – 68,5
- Čepkelių raistas – 58,6
- Didysis tyrulis – 47,2
- Kamanos – 43,0
- Baltosios Vokės pelkė – 40,1
- Praviršulio tyrulis – 36,4
- Amalvo palios – 34,1
- Rupkalvių pelkė – 34,1
- Rėkyvos pelkė – 33,7
- Naujienų pelkė – 31,6

