Koriolio efektas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Inertinėje atskaitos sistemoje (viršutinė paveikslėlio dalis), juodas kūnas juda tiesia linija. Tačiau stebėtojui (raudonas taškas), esančiam besisukančiame atskaitos taške, juodas kūnas regimai nukrypsta nuo tiesios linijos (apatinė paveikslėlio dalis)
Inertinėje atskaitos sistemoje (viršutinė paveikslėlio dalis), juodas kūnas juda tiesia linija. Tačiau stebėtojui (raudonas taškas), esančiam besisukančiame atskaitos taške, juodas kūnas regimai nukrypsta nuo tiesios linijos (apatinė paveikslėlio dalis)

Koriolio efektas – matomas objektų nukrypimas nuo tiesaus judėjimo, stebint iš besisukančio atskaitos taško. Pavadinta Gaspard-Gustave Coriolis, 1835 m. šį efektą aprašiusio prancūzų mokslininko vardu. Matematiniai šio efekto aspektai buvo nagrinėjami dar 1778 m. Laplaso.

Koriolio efektą sukelia Koriolio jėga.

Vienas žymiausių Koriolio efekto pavyzdžių – Žemės paviršiaus vėjų nukrypimas: į dešinę nuo pradinės krypties šiaurės pusrutulyje ir į kairę nuo pradinės krypties pietų pusrutulyje. Šis reiškinys atsiranda dėl Žemės sukimosi ir įtakoja ciklonų sukimosi kryptį.

Nukreipiamoji jėga masės vienetui lygi:

-2 ω v sin Φ

čia ω – kampinis sukimosi greitis (15° per valandą Žemei atitinkamai 7,29*10-5 rad/s), Φ – platuma, v – masės greitis.

Nuokrypio mastas tiesiogiai priklauso nuo:

  • horizontalaus oro judėjimo greičio (t.y., 10 m/s greičiu judantis oras bus veikiamas dvigubai mažesne jėga nei judantis 20 m/s greičiu);
  • platumos sinuso reikšmės;

Tokiu būdu Koriolio efektas maksimalus ašigaliuose, kur nukreipiančios jėgos plokštuma lygiagreti Žemės paviršiui, ir mažėja mažėjant platumos sinusui bei lygi nuliui ties pusiauju.

Koriolio jėgos veikimas visada sudaro statų kampą su oro judėjimo kryptimi (į dešinę šiauriniame pusrutulyje ir į kairę pietiniame).