Ošo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.


   Šis straipsnis yra BEVILTIŠKAS!
Jo turinys, struktūra, neutralumas, požiūrio taškas ar kitos savybės yra tokios, kad jo neįmanoma pritaikyti enciklopedijai.
Jei tai atrodo neakivaizdu, žiūrėkite diskusiją.
Jei galite parašyti šį straipsnį iš naujo, tegul ir kelis kartus mažesnį, pradėkite tai iškart!


Ošo (1931-1990) yra vienas iš žymiausių ir kontroversiškiausių XX a. mistikų, meditacinės religijos kūrėjų. Ošo ugdė savo dvasingumą nepasitraukdamas iš pasaulio, pačiame jo sūkuryje ir meditavo bei prašvito be asmeninio mokytojo. Jis paliko religijoje pačią jos esmę - meditaciją ir naudojo ją įžvalgai, tiesai ir laisvei atrasti ir patirti. Ošo nuo pat vaikystės daug eksperimentavo su meditacija, jos metodais, energijomis, praėjusiais gyvenimais, daug diskutavo ir dalijosi.

Turinys

[taisyti] Vaikystė

Radžnišas Čandra Mohanas Džainas (nuo 1989 m. - Ošo) gimė Indijoje, Kušvade, Madija Pradeše 1931 m. gruodžio 11 d. smulkaus audinių pirklio šeimoje, praktikuojančioje džainizmą. Pirmus septynis savo gyvenimo metus jis praleido pas senelius, kurie suteikė jam visišką veiksmų laisvę ir visuotinai palaikė ankstyvus gyvenimo prasmės ieškojimus.

Mirus seneliui 1938 m., jis grįžo pas tėvus į Gadavaros miestelį su 20 000 gyventojų. Kartu atvyko jo senelė, kuri liko ištikimiausiu Ošo draugu iki savo mirties 1970 m. ir laikė save anūko mokine.

Pirmą satori būseną Ošo patyrė 1946 m., būdamas 14 metų. Bręstant jo meditatyviniai pergyvenimai gilėjo. Dvasinių ieškojimų intensyvumas atsiliepė jo sveikatai. Tėvai ir draugai pradėjo baimintis dėl Ošo gyvybės.

[taisyti] Universitetiniai metai

1953 metų kovo 21 d., būdamas 21 metų, Ošo prašvito, pasiekė aukščiausią žmogaus sąmoningumo viršūnę. Tuomet, kaip Ošo sako, baigėsi jo išorinė biografija, neliko ego, ir jo gyvenimas harmonizavosi pagal vidinius dėsnius. Išorėje jis tęsė studijas Saugaro universiteto filosofijos fakultete, kurį su pagyrimu baigė 1956 m. Jis laimėjo aukso medalį Visos Indijos debatų konkurse ir tapo Indijos čempionu.

Nuo 1957 m. Ošo dėsto Raipuro Sanskrit-koledže. Po metų jis tapo Džabalpuro universiteto filosofijos profesoriumi. 1966 m. paliko šią pareigybę tam, kad galėtų visiškai pasišvęsti šiuolaikinio žmogaus meditacijos menui. Šeštame dešimtmetyje apvažiavo visą Indiją kaip „Ačarija (mokytojas) Radžnišas“. Jis rodė valdančiųjų sluoksnių veidmainiškumą ir jų pastangas apsunkinti aukščiausią žmonių teisę – būti savimi. Jis kreipdavosi į daugiatūkstantines auditorijas, žadindamas milijonų žmonių širdis.

[taisyti] Bombėjaus metai

1968 m. Ošo apsistojo Bombėjuje ir pradėjo mokyti. Reguliariai vedė meditacines stovyklas, dažniausiai kalnuotose vietovėse, kuriose mokė ir „Dinaminės meditacijos“. Tai katarsinė technika, padedanti sustabdyti protą. Nuo 1970 metų norinčius Ošo pradeda įšventinti į „neo-sanjasą“, į saviieškos ir meditacijos kelią, kuriuo veda savo meile ir žiniomis. 1970 m. jis pradeda vadintis „Bagvanu – dievu, palaimintu“.

1970 m. atvyksta pirmieji dvasios ieškotojai iš Vakarų, tarp kurių daug kvalifikuotų profesionalų. Ošo tapo žinomu Europoje, Amerikoje, Australijoje, Japonijoje. Vyko mėnesinės meditacinės stovyklos, o nuo 1974 m. Ošo apsistojo Punoje, kurioje jo mokymas dar suintensyvėja.

[taisyti] Punos metai

1974 m. Ošo 21-mų prašvitimo metinių proga Punoje atsidaro Ošo Ašramas. Ošo įtaka plinta visame pasaulyje. Tuo pat metu pradeda silpnėti jo sveikata. Vis daugiau laiko Ošo praleidžia kambaryje, vienatvėje, tik du kartus išeidamas rytiniams ir vakariniams diskursams, bei individualiems pokalbiams su mokiniais ir įšventinamaisiais. Vedamos jungtinės meditacinės ir vakarietiškos psichoterapijos grupės. Per dvejus metus Ašramas tapo reikšmingu vidinio augimo ir terapijos centru pasaulyje. Ošo paskaitos lietė pagrindines pasaulio religijas. Tuo pat metu jo nepaprastos Vakarų mokslo ir filosofijos žinojimas, minčių aiškumas ir įrodymų gylis klausytojams leido pereiti Rytų ir Vakarų tarpeklį. Ošo paskaitos, įrašytos ir išleistos knygoms, sudaro šimtus tomų. Juos perskaitė šimtai tūkstančių žmonių. 70-ųjų pabaigoje Ošo Ašramas Punoje tapo šiuolaikinių tiesos ieškotojų Meka. Indijos premjer-ministras Moradžas Desajis – ortodoksalus induistas – sutrukdė Ošo mokiniams persikelti į nuošalų Indijos kampelį, kur jie ruošėsi įkurti savipilnę komuną, gyvenančią meditacijoje, meilėje, kūryboje ir džiaugsme.

1980 m. vienoje paskaitoje tradicinės induistinės sektos narys bandė nužudyti Ošo.

Nors oficialios religinės ir bažnytinės Vakarų ir Rytų organizacijos buvo prieš jį, Ošo mokinių skaičius augo ir viršijo ketvirtį milijono.

[taisyti] JAV, Radžnišpuramas

1981 m. gegužės pirmą dieną Ošo nustojo kalbėti ir pradėjo tylaus bendravimo su mokiniais „iš širdies į širdį“ periodą, kad jo kūnas dėl stuburo negalavimų galėtų pailsėti. Galimos operacijos atvejui Ošo gydytojas ir aptarnaujantis personalas pervežė jį į JAV. Ošo amerikiečiai mokiniai Oregono valstijos dykumoje nupirko rančą su 64 000 akrų žemės plotu. Į rančą jie pakvietė Ošo – ten jis pradėjo greitai sveikti. Aplink jį susibūrė pavyzdinė žemdirbystės komuna. Buvo įsisavintos apleistos ir išsekintos žemės; jos tapo oaze, išmaitinančia per 5000 gyventojų miestelį. Kasmet vyko pasaulinis Ošo draugų festivalis, per kurį apsigyvendavo per 20 000 svečių.

Komuna Oregone greitai augo. Tuo metu visose didžiausiose pasaulio valstybėse, įskaitant ir Japoniją, būrėsi didžiulės komunos, kurios vertėsi nuosava gamyba.

Tuo pat metu Ošo paprašė leidimo nuolat gyventi JAV religinio mokytojo teisėmis, bet Amerikos vyriausybė atsisakė tokį leidimą išduoti, argumentuodama jo pažadu susilaikyti nuo viešų diskursų. Naujasis miestas nuolat buvo Oregono administracijos ir Valstijos krikščioniškos daugumos teisiškai atakuojamos. 1984 m. spalio mėnesį Ošo pradeda savo rezidencijoje pokalbius su nedidelėmis mokinių grupelėmis, o 1985 m. liepą atnaujina rytinius diskursus tūkstantiniams ieškotojams „Radžniš Mandire“.

1985 m. rugsėjo 14 d. asmeninė Ošo sekretorė ir keletas komunos valdybos asmenų netikėtai išvažiavo ir viešumon išplaukė jų nusikaltimų serija. Ošo pakvietė Amerikos valdžios atstovus ištirti šį dalyką. Valdžia panaudojo šią galimybę tam, kad sustiprintų kovą prieš komuną. Spalio 29 d. Ošo buvo be orderio areštuotas. Lapkričio viduryje Ošo advokatai įtikino jį pripažinti savo kaltę „pažeidus imigracijos įstatymą“. Ošo sutiko ir Amerikos teisinei sistemai charakteringu „Alfredo pareiškimu“ jis pripažino du antraeilius kaltinimus ir tuo pat metu išsaugojo savo nekaltumą. Jį nubaudė 400 000 dolerių bauda be teisės 5 metus įvažiuoti į JAV. Tą pačią dieną Ošo nuosavu lėktuvu grįžo į Indiją. Per savaitę komuna Oregonoje išsiskirstė.

Spaudos konferencijoje JAV generalinis prokuroras Čarlis Terneris pasakė, kad pagrindinis vyriausybės tikslas buvo komunos sunaikinimas ir jie žinojo, jog, išprašius Ošo, komuna iširs.

[taisyti] Ošo kelionės

1985 m. gruodžio mėnesį Ošo nauja sekretorė ir jo gydytojas buvo išsiųsti iš Indijos.

1986 m. vasario mėnesį Ošo atvyko į Graikiją, bet Graikijos pravoslaviška cerkvė pagrasino Graikijos vyriausybei, kad jei Ošo neišsiųs iš šalies, bus pralietas kraujas. Viso dvidešimt viena šalis, spaudžiant JAV vyriausybei, atsisakė išduoti leidimą gyventi ar net įvažiuoti į jas.

Liepos 26 d. iš Jamaikos Ošo atvyko į Bombėjų. Čia jis atnaujino savo kasdienius diskursus.

1987 m. sausio 4 d. Ošo atvyko į tą patį namą Punoje. Nepaisant to, kad „laisvojo pasaulio“ valdovai pasmerkė Ošo „vidiniam ištrėmimui“, tūkstančiai mokinių vyko į Puną, kad vėl būtų kartu su savo Meistru. Tęsėsi kasdieniniai diskursai, meditacijos, šventės.

1990 m. sausio 19 d. Ošo paliko fizinį kūną. Paklausus jis buvo pasakęs: „Kas atsitiks, kai aš išeisiu? Mano pasitikėjimas egzistencija absoliutus. Jei tame ką aš kalbu yra tiesos – ji išgyvens… Mano buvimas čia bus jaučiamas daug ryškiau“.

[taisyti] Nuorodos