Izobarinis procesas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Izobarinio proceso grafikas.
Izobarinio proceso grafikas.

Izobarinis procesas - pastovios masės dujų būsenos kitimas esant pastoviam slėgiui (p = const). Tada iš idealiųjų dujų būsenos lygties išplaukia, kad tam tikros masės dujų tūrio ir temperatūros santykis yra pastovus:

 {V \over T} = {m \over M}{R \over p} = const ,

kur

p - slėgis;
V - tūris;
m - medžiagos masė;
M - molio masė;
R - universalioji dujų konstanta.

[taisyti] Gei-Liusako dėsnis

Šį dėsnį atrado prancūzų mokslininkas Lui Žozefas Gei-Liusakas, todėl jis vadinamas Gei-Liusako dėsniu. Jis teigia, kad tam tikros masės dujų tūrio ir temperatūros santykis yra pastovus, kai slėgis nekinta:

 {V_1 \over T_1} = {V_2 \over T_2} .

Geiliusako dėsnį taip pat galima patikrinti bandymais. Pradinę dujų būseną apibūdina parametrai V1 ir T1, galinę izobariškai išsiplėtusių dujų būseną - parametrai V2 ir T2. Kad, plečiantis dujoms, slėgis išliktų pastovus, dujas reikia šildyti.

[taisyti] Izobarinio proceso grafikas

Izobarinio proceso metu dujų tūris tiesiog proporcingas jų temperatūrai:

V = const \cdot T .

Tiesinės priklausomybės (t. y. funkcijos y = kx) grafikas yra tiesė. Fizikoje tiesė, vaizduojanti pastovaus slėgio dujų tūrio priklausomybę nuo temperatūros, vadinama izobara. Krintant temperatūrai, dujų tūris mažėja. Jeigu T = 0, atrodytų, kad dujų tūris sumažėja iki nulio. Tačiau taip neįvyksta - atšaldytos dujos suskystėja, o skysčiams idealiųjų dujų dėsniai netinka.