Prūsų mitologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Prūsų mitologija - prūsų mitologinių vaizdinių sistema.

   Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos faktinės medžiagos kelia abejones.
Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose.

[taisyti] Dievų trejybė

Prūsų mitologijoje dievišką trejybę vaizduojama prūsų vėliavoje:

Prūsų dievų trejybė tiek pagal horizontalią (kairėje Patrimpas, centre svarbiausiasis dievas Perkūnas, dešinėje Pikuolis), tiek pagal vertikalią padėtį, atitinka pasaulio erdvės modelį: viršus – vidurys – apačia, arba dangus – žemė – požemis. Šis dievų išdėstymas atitinka ir laiko sandarą – vasarą, rudenį, žiemą, taip pat atskirus žmogaus gyvenimo epizodus – jaunystę, brandą ir senatvę.

Teutonai, atėję į Žemaitijos pajūrį XII a. pradžioje, Parusnyje radę po dideliu ąžuolu šėtrą, kur žyniai kūreno amžinąją ugnį. To ąžuolo kamiene buvę trys uoksai, kuriuose stovėję mediniai dievų stabai. Viduryje buvo Perkūnas – vidutinio amžiaus, rūstaus veido, paraudonavęs, su juoda garbiniuota barzda ir liepsnos karūna ant galvos, apsisiautęs geltonais drabužiais. Rankoje turėjęs strėles. Laikytas galingu dievu, šilumos davėju. Dešinėje pusėje stovėjo senas barzdotas Pikuolis lavono spalvos veidu, raudonais drabužiais, su apsukta ant galvos skepeta. Kairėje Perkūno pusėje buvo jaunutis Patrimpas, apsirengęs žaliais drabužiais su varpų vainiku ant galvos.

Baltai bijojo dievų, ypač Patrimpo, Perkūno, Pikuolio. Jie tikėjo, kad geriems žmonėms, šių dievų garbintojams, dievai po šio gyvenimo duosią gražias žmonas, daug vaikų, gerų valgių, saldžių gėrimų, vasarą baltų drabužių, o žiemą šiltų apsiaustų, turės puikią sveikatą, nuolat juoksis ir šokinės. Iš negerųjų ir tų, kurie nenorėsią dievams teikti tinkamos pagarbos, bus atimta tai, ką jie turi, ir taip smarkiai bus mušami pagaliais, jog turėsią verkti, vaitoti, rankas traukyti iš didelio skausmo ir baimės. Visi kaimynai, kurie garbina jų dievus ir jiems teikia aukas, turi būti mylimi, gerbiami, aukštinami. Bet tie, kurie juos niekina ir šmeižia, turi būti naikinami ugnimi ir kuokomis. Jų draugais neturintys niekuomet pasidaryti. Ligoniai patys turėję susideginti. Jei jie to nepajėgdavo, tai turėjo padaryti jų giminės.

Dievų trejybėje Perkūnas simbolizuoja aukštų gamybinių, vegetacinių jėgų pakilimą, vyriškumą, sėkmę, taip pat antžeminį pasaulį, dangų, lietų, griaustinį, dangaus ugnį (žaibą) kaip kosminius elementus. Patrimpas simbolizuoja žemę, derlių, javus, o Pikuolis – požemį, mirtį. Perkūnas, kaip dangiškoji dievybė, buvo aukščiausiojo Dievo pagalbininkas ir jo valios vykdytojas. Aukščiausiąjį Dievą jis pranoko savo aktualumu žmogui ir mitologinių funkcijų konkretumu.