Insulinas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Insulinas (nuo lotyniško žod. – „insula“) – nedidelis (51 am.r.) kasoje gaminamas ir į kraują sekretuojamas polipeptidinis hormonas kurio masė 5808 Da. Jis verčia raumenų ir kepenų ląsteles gaminti gliukogeną, o riebalų ląsteles gaminti riebalus. Vardas kilęs iš lot. insula (sala).
[taisyti] Funkcijos
Funkcija – gliukozės kiekio kraujyje reguliacija. Sutrikus insulino produkcijai, gliukozės koncentracija padidėja, dėl ko ištinka hiperglikeminė koma, ir net mirtis.
[taisyti] Atradimas ir tyrimai
| |
Informacija šiame straipsnyje nėra sutvarkyta - Angliški terminai, gramatika, stilius Jei galite, prašome sutvarkyti šį puslapį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai. |
1869 m. medicinos studentas Paul Langerhans Berlyne skrandžio gleivėse mikroskopu pastebėjo neaiškius darinius vėliau pavadintus "Islets of Langerhans". 1889 Oscar Minkowski su Joseph von Mering pastebėjo kaip musės rija šuns šlapimą kuriam išpjautos insulinio liaukos tyrimams atlikti. Atlikus to šlapimo tyrimus paaiškėjo kad jame gausu angliavandenių ir todėl jis taip traukė muses. Taip buvo įrodyta insulino liaukų svarba metabolizme. 1901 Eugene Opie susiejo Islets of Langerhans su diabetu. Toliau prasidėjo dešimtmečius trukęs sunkus darbas išskirti tai ką gamina insulino liaukos ir buvo pakankamai aišku, kad tai gali būti vaistai nuo diabeto, o tai skatino stengtis. Israel Kleiner pasiekė daug šioje srityje, bet jo darbus nutraukė prasidėjęs pasaulinis karas. 1920 karui nurimus Frederick Banting perskaitęs Oscar Minkowski nusprendė imtis darbo ir pasikvietė į pagalbą J.J.R. Macleod. Nors J.J.R. Macleod, buvo labai pesimistiškas, nes juk tiek daug kas bandė ir jiems nieko nepavyko, bet Frederick Banting visgi sugebėjo gauti laboratoriją, 10 šunų ir vieną asistentą-studentą Charles Best. Praėjus metams rezultatai buvo patenkinami ir padėti buvo pakviestas James Collip. Po dar kurio laiko grupė jautėsi pasiruošusi klinikiniams bandymams. 1922, mirštančiam keturiolikmečiui berniukui Leonard Thompson buvo suleista ekstrakto kurį pagamino ankščiau minėta komanda. Nors bandymas buvo sėkmingas, bet kartu šalutinė reakcija buvo tokia stipri, kad tolimesnes dozes teko nutraukti. Kitas dvylika dienų James Collip dirbo dieną ir naktį, kad tik gautų grynesnį ekstraktą. Antra dozė berniukui davė stulbinamų rezultatų. Vėliau komanda dramatiškai savo rankomis leisdavo ekstraktus dešimtims merdinčių vaikų vienam po kito ir kai ligoninėje paskutinis gaudavo savo injekciją pirmieji jau busdavo iš komos lydimi tėvų džiaugsmo šuksnių.
1923 Frederick Banting ir Sinthu Macleod gavo Nobelio premiją medicinos srityje už insulino atradimą. Bet abu buvo nepatenkinti jiems vieniems suteikta garbe ir pasidalino premija su Charles Best ir James Collip.
Bet tuo "insulino premijos" nesibaigė Frederick Sanger 1958 gavo Nobelio premiją chemijos srityje už insulino pirminės struktūros nustatymą ir 1969 Dorothy Crowfoot Hodgkin gavo savo jau antrąją savo Nobelio premiją chemijos srityje už insulino tretinės struktūros nustatymą.
[taisyti] Insulino struktūra
Insulino empirinė formulė: C257H383N65O77S6.



