Elektrografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Elektrografija - atvaizdų gavimo didelės varžos puslaidininkyje būdas, pagrįstas fotolaidumu.

[taisyti] Elektrografijos vystymas

Puslaidininkio (elektrofotografinis) sluoksnis tolygiai įelektrunamas, į sluoksnio paviršių regimąja šviesa projektuojamas vaizdas, sluoksnyje susidaro el. lauko reljefas, kuris išryškinamas įelektrintomis nudažytomis dalelėmis. Elektrofotografiją 1938 išrado Č. Karlsonas (JAV). Lietuvoje tyrimai pradėti 1956 Vilniaus Pedagoginiame universitete (Jonas Žilevičius)) nuo 1957 tęsiami Elektrografijos universitete. Čia tiriami fizikiniai pagrindai, kuriami įvairūs slouksniai, ryškalai ir aparatūra. Ištirta ir sukurta: elektrifotografinių plokščių su seleno slouksniu (Aloyzas Tauraitis, Nikolajus Galvydis) elektrofotograf. cilindrų su seleno, arseno triselenido ir kitais kombinuotais sluoksniais elektrogoraf. skaidrių plokštelių ir juostų, juodų ir spalvotų sausųjų bei skystųjų ryškalų; ištirta ir sukurta elektrofotografiniai kopijavimo skaidrių ir mikrofilmų gavimo procesai, ištirtos informacijos registravimo ypatybės.