Austrijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Keltai ir Halštato kultūra
Keltai ir Halštato kultūra
Romos imperijos provincijos dabartinėje Austrijoje
Romos imperijos provincijos dabartinėje Austrijoje

Turinys

[taisyti] Ankstyvoji istorija

Pirmajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą didžioji dalis gyventojų buvo keltai. Keltų gyvenvietės Rytų Alpių regione buvo turintingos daugiausia dėl valgomosios druskos gavybos. Viena iš tokių gavybos vietovių yra Halštate, kurio vardu pavadinta Geležies amžiaus kultūra (800- 400 m. pr. m. e.). Vėliau dabartinės Austrijos teritorija buvo Lateno kultūros dalimi.

Pirmasis valstybinis darinys Dunojaus-Alpių regione buvo keltų karalystė Norikas, susikūrusi susijungus keletui keltų genčių, vadovaujant norikams.

Didžiąją dalį dabartinės Austrijos mūsų eros pirmaisiais metais užėmė Romos imperija. 16 m.e.m. Norikas tapo Romos provincija. Įkurta daugybė Romos gyvenviečių. Į rytus nuo Vienos įkurtas miestas Carnuntum buvo didžiausias romėnų miestas regione. Dunojus sudarė šiaurinę Romos valstybės sieną, palei kurią (iš rytų į vakarus) suformuotos trys provincijos: Aukštutinė Panonija, Norikas ir Retija. Regionas šiauriau Dunojaus buvo apgyvendintas germanų markomanų ir kvadų genčių. II a. pradėjo plisti krikščionybė.

[taisyti] Ankstyvieji Viduramžiai

Didžiojo tautų kraustymosi metu prasidėjo Romos imperijos galios nuosmūkis, kartu iš regiono išnyko romėniškas gyvenimo būdas, socialinė ir kultūrinė struktūra. V a. pabaigoje šioje teritorijoje pasirodę hunai, ostrogotai, bojai, vandalai, langobardai ir galiausiai bavarai ir avarai.

Nuo VI a. germanų gentis bavarai įsikūrė Tirolyje ir Bavarijoje, o dabartinis Forarlbergas buvo apgyvendintas alemanų. Šios gentys maišėsi su vietiniais retoromanais arba išstūmė juos į kalnus. Vengrijos teritorijoje VI a. susikūrė galinga avarų valstybė. Gynybai nuo avarų frankų valdovas Karolis Didysis apie 800 m. įkūrė pasienio marką, dabartinės Žemutinės Austrijos regione, tarp Enso, Raabės ir Drau upių, kuri taip pat vadinta Avarų marka. VII a. spaudžiami avarų į Alpes atsikėlė slavai, čia susimaišė su romanizuotais keltais gyventojais ir sukūrė Karantanijos valstybę, kuri apėmė didžiąją dalį rytinės ir centrinės Austrijos.

Avarų spaudžiama Karantanija nesugebėjo išsaugoti nepriklausomybės ir 745 m. buvo prijungta prie Bavarijos tapdama markgrafyste. Per kelis vėlesnius šimtmečius bavarų kolonistai kėlėsi į teritorijas žemyn palei Dunojų iki Alpių ir dabartinės Austrijos teritorijoje įsivyravo vokiškai kalbantys gyventojai.

Pati Bavarija tapo Karolingų frankų valstybės dalimi, o vėliau Šventosios Romos imperijos kunigaikštyste. Kunigaikštį Tasilą III-ąjį, kuris bandė atgauti nepriklausomybę Karolis Didysis nugalėjo ir 778 m. atėmė iš jo kunigaikščio sostą.

Karolio Didžiojo laikais įkurtą Rytų marką (marchia orientalis) 909 m. užėmė madjarai.

[taisyti] Ostarrîchi

Avarų marka ir Karantanija Karolio Didžiojo laikais
Avarų marka ir Karantanija Karolio Didžiojo laikais
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Austrijos marka.
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Babenbergai.

Po trijų mūšių prie Presburgo 907 m. vasarą Rytų frankų karalystės rytinė siena buvo nustumta iki Enso upės. Tik po to, kai Otonas Didysis nugalėjo madjarus Lechfeldo mūšyje prie Augsburgo (955 m.), dabartinėje Austrijoje buvo suformuotos naujos markos, patys madjarai nuo to laiko apsigyveno sėsliai. Markas valdė karaliaus skiriami grafai (comes) ir kunigaikščiai (dux). Vokiškai kalbančiose šalyse jie buvo vadinami markgrafais (vokiškai: Markgraf), t.y. markos grafais.

X amžiaus antrojoje pusėje vėl suformuota Bavarijos hercogystei pavaldi markgrafystė į rytus nuo Enso, žinoma kaip marchia orientalis. Ji 976 m., po Bavarijos kunigaikščio Heinricho II-ojo sukilimo, buvo atiduota Liutpoldui Babenbergui, o vėliau tapo Austrijos pagrindine teritorija.

Pirmasis dokumentas, kuriame minima Austrija, yra sudarytas 996 m., kur Babenbergų marka vadinama Ostarrîchi. Ilgą laiką vartota ir kita pavadinimo forma Osterlant (Rytų žemė). Lotynizuotas šios teritorijos pavadinimas Austria atsiranda rašytiniuose šaltiniuose nuo XIII a.

Babenbergai vykdė nuoseklią kolonizaciją, buvo kertami miškai, kuriami miesteliai bei vienuolynai. Pirmieji Babenbergai išplėtė savo žemes iki Moravos ir Leitos upių ir perkėlė savo rezidenciją į naujai pastatytą Leopoldsburgo miestą prie Vienos.

Rudolfas fon Habsburgas
Rudolfas fon Habsburgas

[taisyti] Austrijos kunigaikštystė

Austrijos kunigaikštystė Šv. Romos imperijoje
Austrijos kunigaikštystė Šv. Romos imperijoje

Štauferių ir Velfų konflikto metu 1139 m. Bavarijos kunigaikštystė atiduota Babenbergams. Kai imperatorius Frydrichas I-asis nusprendė šį konfliktą užbaigti, jis grąžino Velfams Bavarijos kunigakštystę. Kaip kompensacija pagal 1156 m. Privilegium Minus Austrijos statusas pakeltas į kunigaikštystės. Pirmuoju kunigaikščiu tapo Heinrichas Jazomirgotas. 1192 m. Babenbergai po Georgenbergo sutarties taip pat ėmė valdyti Štirijos kunigaikštystę. Kunigaikščiai Babenbergai tapo įtakingiausia regiono dinastija. Kultūrinio klestėjimo viršūnę vėlyvųjų viduramžių Austrija pasiekė Leopoldo VI-ojo valdymo metu (11981230). Jis įvedė tuomet revoliuciškai atrodžiusį gotikinį meną. 1229 m. Austrijos teritorija dar praplėsta prijungiant dalį Krainos.

Leopoldo VI-ojo sūnus Fridrichas II-asis 1245 m. atrėmė mongolų puolimą. 1246 m. jam žuvus kovoje prieš vengrų karalių Belą, Babenbergų dinastija išnyko ir prasidėjo tarpuvaldis, kurio metu keletą dešimtmečių valstybės statusas buvo neaiškus. Imperatorius Fridrichas II pavertė Austriją savo lenu. Tuo tarpu Austrijos luomai ieškojo naujo valdovo. Tarp daugybės pretendentų didžiausia sėkmė lydėjo Čekijos karalių Otokarą II-ąjį, kuris 1256 m. buvo luomų buvo pakviestas į šalį užbaigti sąmyšį. Jis faktiškai kontroliavo Austrijos, Štirijos ir Karintijos kunigaikštystes. 1273 m. imperatoriumi išrinktas Rudolfas I Habsburgas Austriją, Štiriją ir Krainą atidavė savo sūnums kaip leną. Otokaro II-ojo valdžia Austrijoje baigėsi pralaimėjus Diunkruto mūšį su Rudolfu I-uoju Habsburgu 1278 m. Habsburgai Austriją po šios datos valdė 640 metų.

[taisyti] Habsburgai(XIII a.–1918)

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Habsburgų monarchija.

[taisyti] Habsburgų valdymo pradžia (1278-1526)

Pradėję valdyti Austriją, kuri tebebuvo nedidele kunigaikštyste palei Dunojų, XIV ir XV a. Habsburgai plėtė savo valdas. Štiriją Habsburgai atėmė iš Otokaro kartu su Austrija. Karintija ir Karniola Habsburgų valdžiai pateko 1335 m., Tirolis1363 m. Šios provincijos kartu buvo vadinamos Habsburgų Paveldimosiomis žemėmis, tačiau dažniausiai supaprastintai buvo įvardijamos kaip Austrija. 1374 m. prijungta Istrija, 1382 m. Triestas. 1365 m. buvo įkurtas Vienos universitetas.

Per keletą vėlesnių šimtmečių buvo daug pakilimų ir nuosmūkių. Po trumpo Rudolfo IV-ojo valdymo jo broliai Albertas III-asis ir Leopoldas III-asis 1379 m. Noibergo sutartimi padalino valdas į dvi dalis. Albertui atiteko tikroji Austrija, o Leopoldui likusios teritorijos. 1402 m., Keopoldo valdos buvo dar kartą padalintos, kai Ernestui Geležiniui atiteko Vidinė Austrija (Štirija, Karintija ir Karniola), o Frydrichui IV-ajam – Tirolis ir Išorinė Austrija. Šios teritorijos buvo suvienytos Ernesto sūnaus Frydricho V-ojo (Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas III-asis), kai išnyko Alberto šaka (1457 m.) ir Senoji Tirolio šaka (1490 m.).

1438 m. Austrijos kunigaikštis Albrechtas V-asis (1404-1439) buvo išrinktas savo uošvio imperatoriaus Zigmanto sosto paveldėtoju, imperatoriumi Albrechtu II-uoju. Nors pats Albrechtas valdė tik vienerius metus, nuo to laiko tik su vienintele išimtimi visi Šventosios Romos imperijos imperatoriai buvo iš Habsburgų dinastijos. Habsburgai ėmė valdyti žemes ir toli nuo Paveldimųjų žemių. 1477 m. Maksimilijonas, vienintelis imperatoriaus Frydricho III-ojo sūnus, vedė Burgundijos paveldėtoją, taip į dinastijos rankas perimdamas Nyderlandus. Jo sūnus Filipas Gražusis vedė Kastilijos ir Aragono paveldėtoją taip Habsburgams įgydamas Ispaniją ir jos valdas Italijoje, Afrikoje ir Naujajame pasaulyje. Jo sūnus Karolis V-asis, kuris taip pat paveldėjo Burgundiją ir 1519 m. buvo išrinktas Vokietijos imperatoriumi ėmė valdyti milžinišką monarchiją. Habsburgų Paveldimosios žemės netrukus buvo atskirtos nuo šios milžiniškos imperijos, kai 1521 m. per Vormso reichstagą imperatorius Karolis V-asis atidavė jas valdyti savo broliui Imperatoriui Ferdinandui I-ajam.

[taisyti] Reformacija ir Austrijos galios augimas

1526 m., po Mohačo mūšio, kuriame žuvo Ferdinando pusbrolis, Čekijos ir Vengrijos karalius Vladislovas Jogailaitis, Ferdinandas I išplėtė savo valdas prisijungdamas Čekiją ir Osmanų neužimtą Vengrijos dalį. Tačiau vengrų magnatai išsirinko sau kitą karalių, Joną Zapoliją, kurį pripažino ir turkai. 1529 m. turkai puolė Vieną ir apiplėšė šalį. 1533 m. sudaryta Konstantinopolio taika kovas nutraukė, tačiau privertė Ferdinandą I išsipirkinėti iš turkų. Tolimesnė Habsburgų ekspansija į Vengriją vedė į dažnus konfliktus su Turkija, įskaitant vadinamąjį Ilgąjį karą 1593–1606 m. Ferdinandas I-asis savo valstybę padalino sūnums: Maksimilijonas II (1564-1576) tapo imperatoriumi ir gavo Austriją, Čekiją ir Vengriją, Ferdinandas gavo Tirolį, Karolis - Štiriją, Karintiją, Krainą.

Austrija ir kitos Habsburgų paveldimosios teritorijos (įskaitant Vengriją ir Čekiją) buvo stipriai paveiktos reformacijos. Nors patys Habsburgai liko katalikais, provincijos didžiąja dalimi perėjo į liuteronizmą. Maksimilijonas II-asis religiniu požiūriu laikėsi tolerancijos, tačiau valdant Rudolfui II-ajam (1576-1612) prasidėjo katalikiškoji reakcija - protestantai pradėti persekioti. Kontrreformacija Vengrijoje iššaukė sukilimą, kurio vadai susidėjo su turkais ir siekė atskirti nuo Austrijos Transilvaniją ir Aukštutinę Vengriją, o likusiose Habsburgų rankose krašto dalyse reikalavo tikybinės laisvės garantijų. Rudolfo brolis imperatorius Matiasas (1612-1619) palaikė katalikų reakciją ir taip sukėlė revoliuciją Čekijoje (1618 m.). XVI a. pabaigoje jėzuitų mokytas Ferdinandas II-asis, kuris valdė Štiriją, Karintiją ir Karniolą įdėjo daug pastangų slopindamas erezijas savo valdomose teritorijose. Kai 1619 m. jis buvo išrinktas imperatoriumi po savo pusbrolio Matiaso, Ferdinandas II-asis ėmėsi atversti atgal į katalikybę ne tik Paveldimąsias žemes, bet ir Čekiją bei Vengriją. Ferdinandas II-asis sumušė sukilusius ir sau atskirą karalių (Pfalco kurfiurstą Frydrichą) išsirinkusius čekus ties Baltuoju kalnu (1620 m.) ir paskelbė keletą ediktų nukreiptų prieš protestantizmą (pvz., 1629 m. Restitucinis ediktas). Katalikų lygos ir savo generolų Tilly bei Wallenstein kariuomenių padedamas jis tikėjosi visiškai sunaikinti protestantų kunigaikštystes ir sustiprinti savo valdžią. Tačiau jau 1635 m. Ferdinandas II-asis buvo priverstas atšaukti Restitucinį ediktą, o Lužicą atiduoti Saksonijai. Valdant Ferdinando II-ojo įpėdiniui Ferdinandui III-ajam (1637-1657 m.) Habsburgų valdoms buv sunkiausias laikotarpis, kraštą alino Wallensteino kariuomenė bei įsibrovusios švedų, vėliau prancūzų kariuomenės. Pagal Vestfalijos taikos sąlygas Habsburgams teko atiduoti dalį savo valdų Elzase Prancūzijai.

Nors atvertimo į katalikybę kampaniją vyko pačiame Trisdešimties metų karo įkarštyje, kai Habsburgai sunkiai kontroliavo savo imperiją, ši kampanija buvo didžiąja dalimi sėkminga ir imperatoriams pavyko sustiprinti savo paveldimųjų žemių kontrolę, nors Vengrijos niekada ir nepavyko pilnai atversti į katalikybę.

Vienos mūšis 1683
Vienos mūšis 1683

Po Trisdešimties metų karo imperatoriaus valdžia nusilpo bei sumažėjo Austrijos poveikis imperijai. Leopoldas I-asis kraštą gavo ekonomiškai ir finansiškai nualintą, tačiau dar teko kovoti su turkais ir prancūzais. Per ilgą Leopoldo I-ojo valdymo laikotarpį (1657-1705) Austrijos konfliktas su Turkija pasiekė apogėjų. Turkus kovai su Austrija skatino vengrai, taip tikėdamiesi pasiekti savo nepriklausomybę. Turkai savo žygiais pasiekė net Vieną, kurią apgulė. Po sėkmingos Vienos gynybos 1683 m., kurioje svarbų vaidmenį turėjo Abiejų Tautų Respublikos karaliaus Jono Sobieskio įsikišimas, pradėta serija kampanijų, kuriomis siekta susigrąžinti visos Vengrijos valdymą. 1699 m. buvo sudaryta Karlovicų sutartis, pagal kurią Austrija gavo Transilvaniją ir žemes tarp Dunojaus ir Tisos. Vengrų luomai 1687 m. buvo priversti atsisakyti renkamosios monarchijos ir pripažinti krašto paveldėtojais Habsburgus.

Tuo pačiu metu Austrija įsitraukė į varžymąsi su Prancūzija Vakarų Europoje. Austrija kariavo su Prancūzija Trečiajame Anglijos-Nyderlandų kare (1672-1679), Augsburgo lygos kare (1688-1697 m.) ir galiausiai Ispanijos paveldėjimo kare (1701-1714 m.), kurio metu Prancūzija ir Austrija (kartu su savo sąjungininkais britais ir olandais) kariavo dėl Ispanijos Habsburgų palikimo. Pirmieji du karai su Prancūzija Austrijai buvo nesėkmingi, tačiau Ispanijos paveldėjimo karas, nepaisant Leopoldo i-ojo mirties (1705 m.), jo paveldėtojų Jozefo I-ojo (1705-1711 m.) ir Karolio VI-ojo (1711-1740 m.) valdymo metu buvo laimėtas.

[taisyti] Karolis VI ir Marija Tereza (1711-1780)

Nors po Ispanijos paveldėjimo karo Prancūzijai pavyko perduoti Ispanijos sostą Liudviko XIV-ojo anūkui, Austrija pasiekė didelių teritorinių laimėjimų Vakarų Europoje. Austrija gavo didžiąją Ispanijos Nyderlandų dalį, Milano kunigaikštystę Šiaurės Italijoje, Neapolį ir Sardiniją (ji 1720 m. buvo iškeista į Siciliją).

Naujas karas su turkais 1718 m. baigėsi Pašarevaco taika, pagal kurią Austrijai atiteko Banatas, Serbijos ir Valachijos dalis. Po naujo karo su turkais 1739 m. sudaryta Belgrado taika Austrija buvo priversta grąžinti turkams Mažąją Valachiją, Serbiją su Belgradu ir šiaurinę Bosniją. Karolio VI-ojo žentas, Marijos Terezos vyras Francas įsitvirtino Toskanoje, vietoje prancūzams atiduotos Lotaringijos.

Karolis VI-asis neturėjo sūnų ir norėdamas valstybę išlaikyti savo šeimai paskelbė vadinamąją Pragmatinę sankciją, kurią sosto įpėdine ir vienintele Kraolio VI-ojo žemių paveldėtoja buvo pripažinta Marija Tereza. 1720-1723 m. Pragmatinę sankciją pripažino Austrijos luomai ir užsienio valstybės. Siekdamas garantuoti, kad užsienio valstybės pripažins Pragmatinę sankciją Karolis VI-asis sutiko netgi perleisti kai kurias teritorijas. Lenkijos paveldėjimo karą užbaigusioje Vienos taikoje 1735 m. Karolis sutiko atiduoti Ispanijos Burbonams Siciliją ir Neapolį, už tai gaudamas nedidelę Parmos kunigaikštystę, Pjačenzą ir tai, kad Prancūzija bei Ispanija pripažino Pragmatinę sankciją.

Po Karolio VI-ojo mirties 1740 m. paaiškėjo, kad visos ankstesnės didžiųjų garantijos dėl Marijos Terezos paveldėjimo teisių buvo nieko vertos. Pirmasis taiką nutraukė Prūsijos karalius Frydrichas II-asis, kuris užėmė Sileziją (Pirmasis Silezijos karas). Netrukus Austrijos silpnumu nusprendė pasinaudoti ir kitos Europos valstybės. Nedelsiant pretenzijas į Austrijos ir Čekijos sostą pareiškė Bavarijos kurfiurstas Karolis Albrechtas. Nepripažindamos Pragmatinės sankcijos Saksonija, Sardinija, Ispanija ir Prancūzija sudarė sąjungą su Prūsija ir Bavarija ir pradėjo Austrijos paveldėjimo karą, kuris baigėsi 1748 m. Aacheno taika. Iš Austrijos buvo atimta Parma, Pjačenza ir dalis Milano kunigaikštystės, tačiau Austrijos priešai turėjo pripažinti Pragmatinę sankciją ir Marijos Terezos vyrą Vokietijos imperatoriumi.

1756-1763 m. Austrija su savo sąjungininkais Rusija ir Prancūzija kariavo prieš Prūsiją (Septynerių metų karas) siekdama atgauti Sileziją, tačiau tikslo nepasiekė. Austrija dalyvavo Pirmajame Abiejų Tautų Respublikos padalinime 1772 m. ir gavo Galiciją. 1775 m. iš turkijos Austrija gavo Bukoviną.

Marijos Terezės (1740-1780 m.) paveldėta valstybė buvo sudėta iš silpnų federacinių ryšių jungiamų žemių, kurias vienijo valdovo asmuo. Ekonomiškai kraštas taip pat nebuvo stiprus.

[taisyti] Austrijos imperija

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Austrijos imperija.

[taisyti] Austrija-Vengrija

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Austrija-Vengrija.

[taisyti] Vokiečių Austrija ir Pirmoji Respublika

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Vokiečių Austrija.
Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Pirmoji Austrijos respublika.

[taisyti] Austrofašizmas

[taisyti] Nacių Vokietijos sudėtyje

[taisyti] Antroji respublika