Bismarkas (karo laivas)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Bismarkas – vienas iš žinomiausių Antrojo pasaulinio karo laivų[1], pavadintas Vokietijos kanclerio, pirmojo Vokietijos Reicho architekto, Otto von Bismarck garbei. Pradėtas statyti 1936 metais Hanoveryje, visiškai užbaigtas 1940 metais.[2] 1941 metais, po įnirtingų mūšių su britų Karališkuoju laivynu, laivas nuskendo, nusinešdamas per 1800 įgulos gyvybių. Nuskendusios nuolaužos buvo rastos, žymaus tyrinėtojo Roberto Ballardo ekspedicijos metu, 1989.
Turinys |
[taisyti] Laivo statyba
Vokietijai, pralaimėjusiai Pirmąjį pasaulinį karą, buvo numatytos sankcijos pagal Versalio sutartį. Ši sutartis numatė ir Vokietijos karinio laivyno apribojimus, kurie draudė viršyti numatytą laivų tonažą bei jų skaičių, bet griežti apribojimai buvo panaikinti 1935 pagal Londono susitarimą, kuris numatė, kad Vokietija gali atstatyti savo laivyną iki 35 procentų Britanijos laivyno dydžio.[1] Kartu buvo numatyta, kad bendras laivų tonažas bus iki 184 000 tonų, kas leido Vokietijai turėti penkis 35 000 tonų karo laivus. Iš pradžių Bismarkas buvo ir projektuojamas išlaikant susitarimo apribojimus, bet vėliau apribojimų nebuvo paisoma.
1936 metais prasidėjo laivo statyba Hanoveryje, priešingai nei iki tol turėtos panašios klasės laivai, Scharnhorst ir Gneisenau, Bismarko ilgis buvo padidintas iki 250 metrų[2] (palyginimui, Titaniko 269 metrai[3]), o plotis siekė 36 metrus (palyginimui, Titaniko – 28 metrai[3]). Prailgintas laivo korpusas leido patalpinti papildomą, ketvirtą 380 mm patrankų bokštelį. Laivo korpusas buvo padengtas naujos sudėties plieno (Wotan) šarvais, kurių storis siekė 33 centimetrus.[2] Laivo patobulinimai vertė didinti tonažą iš pradžių iki 42 000 tonų, nors oficialiai buvo teigiama, kad laivas vis dar yra 35 000 tonų. Laivo korpusas buvo padalintas į 22 autonomines sekcijas, saugančias nuo gaisro bei užliejimo. Laive taip pat buvo įrengta ir apsauga nuo torpedų, įrengiant kelių sluoksnių šarvus, sumažinančius sprogimų daromą žalą.
1939 metais laivas buvo nuleistas į vandenį. Nuleidimo ceremonijoje dalyvavo Adolfas Hitleris, o laivą pakrikštijo Otto von Bismarck'o anūkė Dorathea von Lovenfeld. 1940 m. rugpjūčio 24 d. laivas oficialiai buvo įtrauktas į Vokietijos karinį laivyną. Pastatyto ir pilnai pakrauto laivo masė buvo 50 000 tonų, 15 000 tonų daugiau, nei buvo oficialiai teigiama. Laivui vadovauti buvo paskirtas Ernstas Lindemannas (Ernst Lindemann). 1940 metais laivas pradėjo savo pirmuosius bandymus – manevringumo, šaudymo ir kitus, jam dar neišplaukus iš Hamburgo, laivas padėjo atremti britų oro antpuolį, bet nėra jokių duomenų ar jis numušė nors vieną lėktuvą. [4] Bandymai vyko Baltijos jūroje, kuri tuo metu buvo sąlyginai rami vieta, gruodžio viduryje laivas sugrįžo atlikti paskutinius patobulinimus, o kovo viduryje vėl sugrįžo atlikti bandymų, pagaliau dar po dviejų mėnesių laivas buvo paskelbtas tinkamas karo tarnybai.
[taisyti] Mūšiai
Vokietijos karo vadovybė buvo suplanavusi, kad Bismarkas su likusiais karo laivais, Tirpitz, Scharnhorst, Gneisenau sudarys kovos junginį, kurio paskirtis bus naikinti Britanijos prekinius laivų konvojus ir taip prisidėti prie Didžiosios Britanijos blokados. Šie planai nebuvo įgyvendinti, kadangi tiek Tirpitz, tiek ir Scharnhorst laivams buvo atliekamas kapitalinis remontas. Planai dėl Bismarko keitėsi kelis kartus, kol galiausiai buvo nuspręsta, kad Bismarkas ir Prinz Eugen turės patruliuoti Šiaurės jūrą. 1941 metų balandžio 25 dieną buvo duotas įsakymas išplaukti. Gegužės 1 dieną laivą inspektavo Hitleris, o po kelių savaičių jis pasiekė Norvegijos krantus, prie kurių laivas buvo nudažytas maskuojančia spalva, o gegužės 21 dieną Bismarkas ir Prinz Eugen sudarė vieną kovos grupę ir išplaukė į paskyrimo vietą. [1]
Kovos grupė pirmą kartą su priešu susidūrė gegužės 23 dieną, kuomet britų laivas Suffolk ir vėliau prie jo prisijungęs Norfolk, bandė persekioti Bismarką, po Bismarko atidengtos ugnies persekiotojai buvo priversti pasitraukti. Britų laivai perdavė priešo koordinates netoliese buvusiam pastiprinimui, kuris netrukus įsijungė į mūšį. Pastiprinimą sudarė laivai – linijinis laivas Prince of Wales ir linijinis kreiseris Hood. [5] Britai planavo su savo laivais pirmiausiai pulti Bismarką, o Prinz Eugen palikti kitiems kreiseriams.Tuo tarpu britai nežinojo, kad kuomet Bismarkas puolė Suffolką ir Norfolką, jis pažeidė savo radarą ir jam buvo liepta pakeisti savo poziciją užleidžiant Prinz Eugen pirmąją vietą kovinėje grupėje. Britai, norėdami netikėtai užpulti vokiečius, uždraudė naudoti pranešimų signalus, kas apsunkino priešo sekimą. [5] Kai laivai priartėjo vienas prie kito 31 kilometro atstumu, britai atidengė ugnį į Prinz Eugen. Vokiečiai, naudodamiesi naujausiomis nuotolio matavimosi priemonėmis, iš pirmų bandymų pažeidė Hood, o netrukus Bismarko paleistas šūvis pramušė Hoodo šarvus, ir sprogimas perlaužė laivą į dvi dalis. Iš laive buvusios 1419 žmogaus įgulos, tik trys nariai liko gyvi.[5] Kuomet Hood buvo nuskandintas, vokiečių artilerijos ugnis buvo sukoncentruota į Prince of Wales, kuris irgi buvo stipriai apgadintas, todėl pasislėpęs po dūmų uždanga pasišalino. Bismarkas taip pat nukentėjo – pradėjo nutekėti kuras, o pramušus šarvus buvo užlieta viena iš laivo sekcijų. Buvo priimtas sprendimas laivą nukreipti į artimiausią tinkamą remontui uostą.
Londoną pasiekusi žinia, kad vienas iš Karališkojo laivyno pasididžiavimų, Hood buvo sunaikintas vieninteliu Bismarko šūviu, sukėlė sąmyšį, o Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill) įsakė – „Nuskandinti Bismarką!“ [6] Britų laivai buvo atleisti nuo ankstesnių įsakymų ir buvo nukreipti persekioti Bismarką. Kadangi pagrindinės britų pajėgos gerokai atsiliko nuo Bismarko, todėl buvo sumanyta laivą atakuoti iš oro ir jei nenuskandinti tai pažeisti tiek, kad jo greitis butų minimalus, kas leistų jį prisivyti pagrindiniai laivų grupei. Šį sumanymą turėjo įgyvendinti lėktuvnešiai, kurie turėjo priarėti prie priešų laivų 185 kilometrų atstumu.
Gegužės 24 dieną Bismarkas ir Prinz Eugen išsiskyrė, kai tuo tarpu Bismarko persekiojimą pradėjo du lėktuvnešiai, 13 kreiserių, 21 eskadrinis minininkas, 6 linijiniai kreiseriai.[1] Vėlai vakare Bismarkas susidurė su pirmaisiais lėktuvais, sėkmingo manevravimo dėka išvengiama rimtesnių pažeidimų. Gegužės 25 dieną po Bismarko atlikto manevro, britų lėktuvai paklaidinami, britai nesugebėjo nustatyti teisingo kurso iki tol, kol nebuvo perimtas radijo signalas. Gegužės 26 dieną lėktuvai vėl vizualinį aptinka laivą ir netrukus pradeda puolimą. Laivas toliau manevruodamas išvengė rimtesnių pažeidimų, tik atakos pabaigoje lėktuvų išleista torpeda pataiko į silpniausią laivo vietą – laivagalį, tokiu būdu sugadinamas laivo vairavimo mechanizmus, kuris užstrigo pasuktas 15 laipsnius į kairįjį bortą. Netrukus laivo kapitonas persiuntė į Berlyną radijo pranešimą – „Laivas nevaldomas. Mes kausimės iki paskutinio šūvio. Tegyvuoja fiureris“ [7]
Gegužės 27 dieną nevaldomą laivą prisiveja pirmieji britų karo laivai – Rodney bei King George V. Po įnirtingo mūšio viena po kitos išvesta iš rikiuotės Bismarko patrankos, vėliau valdymo postas, nors praktiškai visa Bismarko viršutinė dalis sunaikinama, laivas nenuskendo, o laivai Rodney bei King George V iššovę per 700 šūvių buvo priversti nutraukti puolimą ir atstatyti kuro bei amunicijos atsargas, juos pakeitė Norfolk ir Dorsetshire, kurie torpedavo Bismarką. 10.36 Bismarkas nuskendo su vis dar pakeltomis savo vėliavomis. Iš laivo įgulos, kuri sudarė per 2000 žmonių, liko gyvi 119.[7] Iki šiol nėra sutariama kas nuskandino Bismarką – paskutinės britų torpedinės atakos ar laivą sąmoningai paskandino jo įgula, kaip teigia likę gyvi jos nariai.
[taisyti] Ekspedicijos
Pirmasis nuskendusį Bismarką rado dr. Robertas Ballardas, 1989-06-08. Ballardas taip pat buvo pirmasis, kuris surado nuskendusį „Titaniką“ 1985.[8] Pirmoji Ballardo organizuota ekspedicija prasidėjo dar 1988 metais, bet ji nebuvo sėkminga. Po metų suorganizuotoje ekspedicijoje, ištyrus 200 kvadratinių mylių plotą buvo rastos laivo nuolaužos, 4790 metrų gylyje, 600 mylių į vakarus nuo Bresto (Prancūzija).[8] Ekspedicijos metu buvo nustatyta, kad nepaisant to, kad Bismarkas buvo stipriai apšaudytas, jo nuolaužos buvo labai geros būklės, visas laivo korpusas, išskyrus laivugalį, buvo sveikas. Pagal informaciją, surinką ekspedicijos metu Ballard teigė, kad laivas buvo specialiai paskandintas jo įgulos.
Ilgą laiko trapą nebuvo organizuota naujų ekspedicijų į Bismarko žūties vietą ir tik 2001 metais buvo organizuota Michaelo McDowello vadovaujama ekspedicija, kuri buvo pirmoji ekspedicija, kada kartu nėrė ir žmonės. Ekspedicija naudojosi rusų tyrimų laivu Akademik Mstislav Keldyš. Po metų ekspediciją surengė Džeimsas Kameronas (James Cameron) kuris taip pat pasinaudojo Akademik Mstislav Keldyš. Apžiūrėjęs laivui padarytas torpedų pažeidimus, nustatė, kad jos nepramušė laivo antrojo šarvų sluoksnio. Pagal surinktą medžiagą Cameronas sukurė dokumentinį filmą Expedition: Bismarck (Ekspedicija:Bismarkas).
| Metai | Ekspedicijos vadovas | Tyrimų laivas | Pastabos |
|---|---|---|---|
| 1989 Gegužė-birželis | Robertas Ballardas | Star Hercules | Naudojamas nuotolinio valdymo aparatas Argo, Bismarko nuolaužos randamos birželio 8 d. |
| 2001 Birželis | Michaelas McDowellas | Akademik Keldyš | Pirmasis panėrimas su žmogumi. Aštuoni panėrimai su MIR aparatais. |
| 2001 liepa | Davidas L. Mearnsas | Northern Horizon | Naudojamas aparatas Magellan 725 |
| 2002 Gegužė-birželis | Džeimsas Kameronas (James Cameron) | Akademik Keldyš | Šeši panėrimai su MIR aparatais. |
| 2002 liepa | Michaelas McDowellas | Akademik Keldyš | Šeši panėrimai su MIR aparatais. |
| 2002 Gegužė | Michaelas McDowellas | Akademik Keldyš | Keturi panėrimai su MIR aparatais. |
Šaltinis: The battleship Bismark, 2007. The wreck of the Bismark. Žiūrėta 2007-06-02
[taisyti] Laivo specifikacijos
| Kategorija | Charakteristika |
|---|---|
| Tonažas | Pilnai pakrautas 59 000 tonos |
| Laivo ilgis | 250 metrai |
| Laivo plotis | 36 metrai |
| Greitis | 30 mazgų |
| Nuplaukiamas nuotolis | 9 280 jūrmylių, plaukiant optimaliu 16 mazgų greičiu |
| Ginkluotė |
|
| Kuro talpa | 8000 metrinės tonos |
| Įgula | 2 092 žmonės |
Šaltinis: G. Williamson, 2004. German Battleships. 1939-1945. Osprey Publishing. ISBN 1841764981
[taisyti] Nuorodos
- Filmuota medžiaga. Žiūėrta 2007-06-03
[taisyti] Išnašos
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 G. Williamson, 2004 p. 21
- ↑ 2,0 2,1 2,2 R. Jackson, (2001) p.98
- ↑ 3,0 3,1 Titanic, (2007)
- ↑ G. Williamson, 2004 p. 22
- ↑ 5,0 5,1 5,2 R. Jackson, 2001 p.103
- ↑ Hunt for the Hood, 2007
- ↑ 7,0 7,1 R. Jackson, 2001 p.108
- ↑ 8,0 8,1 The battleship Bismark, 2007
[taisyti] Šaltiniai
- G. Williamson, 2004. German Battleships. 1939-1945. Osprey Publishing. ISBN 1841764981
- R. Jackson, 2001. Kriegsmarine. The Illustrated History of the German Navy in WII. ISBN 1854107461
- Titanic, 2007. Encyclopædia Britannica Online: Titanic. Žiūrėta 2007-06-02
- Hunt for the Hood, 2007. Battles. Žiūrėta 2007-06-02
- The battleship Bismark, 2007. The wreck of the Bismark. Žiūrėta 2007-06-02
| Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją. |

