Akrisijas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Graikų mitologija | |
|---|---|
| Graikų dievai | |
| Pirmapradžiai dievai Olimpo dievai | Titanai Mūzos | Nimfos |
|
|
Fantastinės būtybės |
|
Akrisijas graikų mitologijoje - Argo karalius, Abo (Abanto) ir Aglajos sūnus, Linkėjo ir Hipermnestros anūkas[1]. Turėjo brolį dvynį Proitą (Proetą), su kuriuo dar motinos iščiose nesutarė. Aksisijus Proitą išvijo, bet uošvis jį privertė pasidalyti valdžia su broliu. Akrisijus gavo valdyti Argą, o Proitas - Tirintą.
Pagal pranašystę, Aksirijus turėjo žūti nuo anūko rankos. Todėl Akrisijus uždarė savo dukrą Danaję į bronzinį bokštą, kai ji subrendo. Tačiau tai nesustabdė Dzeuso, jis pasivertė auksiniu lietumi apvaisino Danaję. Kai gimė Dzeuso ir Danajės sūnus Persėjas, Akrisijas uždarė dukterį į skrynią ir įmetė į jūrą. Skrynia pasiekė krantą, bangos ją atplukdė į Serifo salą. Ten skrynią pagavo Diktis, jis paėmė ir augino Persėją. Persėjas užaugo, tapo didvyriu įveikęs Medūzą ir išlaisvinęs Andromeda.
Vėliau Persėjas grįžo į Argą ir ėmė ieškoti tėvo. Išsigandęs Akrisijas atsiminė pranašystę ir paliko Argą, išvyko į pelasgų žemę. Larisos karalius Teutamidas kaip tik rengė gimnastikos žaidynes savo mirusiam tėvui paminėti. Persėjas atvyko čia, norėdamas dalyvauti rungtynėse. Kai jis penkiakovės metu metė diską, netikėtai pataikė Akristijui į koją ir taip smarkiai, kad tas čia pat krito negyvas[2]. Dabar didvyris suprato, kad pranašystė išsipildė ir palaidojo Akrisiją už miesto. Po senelio mirties jis galėjo grįžti į Argo sostą, bet manė, kad nuodėmė paveldėti sostą iš to, kas mirė nuo tavo rankos. Todėl jis išvyko į Tirintą, kur tada karaliavo Akrisijo brolio Proito sūnus Megapentas. Su juo Persėjas pasikeitė sostais, ir taip Megapentas tapo Argo karaliumi, o Persėjas karaliavo Tirinte. Jis aptvėrė siena Mikėnus ir Midėją[3].
[taisyti] Literatūra
- ↑ http://www.theoi.com/Text/Apollodorus2.html Apolodoras. Biblioteka 2, 1
- ↑ Apolodoras. Biblioteka II 2, 1-2; II 4, 1-2; II 4, 4
- ↑ Imrė Trenčeni-Valdapferis. Mitologija. 1972

