Atmintis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Atmintis (angl. memory) – reiškinys, kai sistema įsimena, išlaiko ir geba nuskaityti informaciją. Būdingas gyvūnams, žmonėms, techninėms kibernetinėms sistemoms. Žmogaus smegenys saugo apie 1017 bitų (100 PB) informacijos, nes apytiksliai tiek yra sinapsių smegenyse ir kiekviena sinapsė turi apie 100-500 laidumo lygių.
Taip pat atmintimi (angl. shape memory) vadinamas reiškinys, kai tam tikra medžiaga įsimena formą ir, tam tikru būdu sužadinta, tą formą atgauna. Tokios medžiagos priskiriamos vadinamųjų smart materials medžiagų grupei.
Žmogaus atmintis saugoma smegenų neuroniniuose tinkluose, o tiksliau sinapsėse. Net ir nustojus tekėt elektriniams signalams žmogaus smegenyse, žmogus nepraranda visos atminties, nes neuronai turi šalia Ca jonus, kurie po pertraukos gali toliau teikti elektros srovės impulsus ir tie impulsai priklausys nuo to, kiek Ca jonų buvo šalia neuronų. Jei neuronas mažai aktyvus, jis turi mažiau Ca jonų šalia savęs. Neuronai, kurie gauna daug impulsų iš kitų neuronų pradeda tuos impulsus siusti didesniu dažniu kitiems neuronams ir tokiu būdu susidaro ryšiai, kai vieni neuronai yra aktyvesni, o kiti mažiau aktyvus. Atėjus signalui iš kokių nors kitų "užmirštų" neuronų, signalų ryšiai kažkiek pasikeičia ir įsisavinama kitokia informacija, nei buvo iki naujų impulsų gavimo.
[taisyti] Netaisyklinga vartosena
Lietuvių kalboje egzistuoja ydingas reiškinys, kai atminties įtaisai vadinami tiesiog atmintimi. Pvz.:
- Kompiuterio atmintis – būtinas kompiuterio komponentas.
Vienas terminų, skirtų atminties įtaisams vadinti – atmintinė (nors jis turi ir „popierinę“ prasmę – 'trumpas tekstas, raštas ar knygelė apie kažką svarbaus, ką reikia atsiminti').

