Lėkis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lėkis – pastatų (dažniausiai medinių) kraigo galo puošybos elementas. Daromi ir ornamentiškai pjausytų lentų. Būna siluetiniai (žirgelių, paukščių, ragų, žuvų, žalčių formos), geometriniai, augalinių motyvų (lelijų, lapelių). Kartais dažomi melsva, balta, ruda spalva. Yra 3 pavidalų ir konstrukcijų: poriniai (dviejų įstrižai sukryžiuotų lentų), vertikalūs (vienos trumpos lentos) ir mišrūs. Labiausiai paplito XIX a. – XX a. pr. Dabar lėkius galima pamatyti pajūryje, Rytų Lietuvos kaimuose. Buvo naudojami siekiant apsaugoti stogą nuo vėjo, kuri draikydavo šiaudus.

