Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Krišnaitai medituodami muša būgną
Krišnaitai medituodami muša būgną

Tarptautinė Krišnos sąmonės organizacija (ang. ISKCON, International Society for Krishna Consciousness) – A.C. Bhaktivedantos Svami ir jo mokinių 1966 m. Niujorke įkurta religinė ir kultūrinė organizacija, jos ir giminingų organizacijų nariai dar žinomi populiariu vardu kaip "Harė Krišna" judėjimas arba krišnaitai.

Vakaruose ISKCON dažnai priskiriamas prie naujųjų religinių judėjimų (NRJ). Judėjimo mokymo pagrindas yra senovės indų Vedų raštai, kurių ištakos pagal įvairias indologų teorijas siekia nuo tūkstančio iki kelių ir daugiau tūkstančių metų [1]. Savo filosofija, kultūra bei išorinėmis praktikomis formomis ISKCON seka nuo XV a. pabaigos Indijoje gyvuojančia Gaudija vaišnavų dvasine-religine tradicija. Vakarų šalyse A.C. Bhaktivedanta Swami pradėjo pamokslavimo misiją šios tradicijos vieno reikšmingiausių XX a. mokytojo Bhaktisiddhantos Sarasvati Thakuros nurodymu, todėl Indijos Gaudija vaišnavai pripažįsta vakariečius krišnaitus kaip tradicijos pasekėjus, ir laiko A.C. Bhaktivedanta Swami labai reikšmingu šios tradicijos šventuoju.[2][3][4]

Krišnaitai propaguoja bhakti-jogos sistemą, kurios esmę sudaro pasišventimas Krišnai, kuris tokiuose Vedų raštuose kaip Bhagavad-gita ir Bhagavata Purana aprašomas kaip Bhagavanas – „Aukščiausias Dievo Asmuo“, pirminis asmeninis Dievas, nesiskiriantis nuo Višnu.

Turinys

[taisyti] Įkūrimo tikslai

A.C. Bhaktivedanta Svami kartu su mokiniais 1966 m. įkurdamas ISKCON, steigimo akte - konstitucijoje nurodė 20 organizacijos tikslų [5]. Tikslai aprėpia plačią organizacijos veiklos viziją, kuriant ištisą kultūrą - centre išlaikant Krišnos garbinimą ir dvasinių praktikų kultivavimą, liečiami ekologiniai, pasaulio taikos, visuomenės ir atskirų individų gerovės klausimai. Kartais pateikiama tokia 7 pagrindinių tikslų santrauka:

  • Sistemingai propaguoti ir skleisti dvasinį žinojimą pasaulio visuomenei bei mokyti visus žmones dvasinio gyvenimo pagrindų siekiant atkurti palankią gyvenimo vertybių pusiausvyrą ir pasiekti tikrą vienybę ir taiką pasaulyje.
  • Skleisti Krišnos (Dievo) sąmonę, kokia ji buvo apreikšta didžiuosiuose Indijos šventraščiuose – Bhagavad-gitoje ir Šrimad-Bhagavatam.
  • Suvienyti bendrijos narius, padėti jiems priartėti prie Krišnos, aukščiausios butybės ir tokiu būdu išugdyti bendrijos ir viso pasaulio visuomenės narių savęs bei kiekvienos kitos sielos suvokimą, kaip Viešpaties (Krišnos) kokybiškai Jam tapačių, tačiau kiekybiškai labai mažų dalelyčių.
  • Įkvėpti sankirtanos judėjimą, kongregacinį šventų Dievo vardų kartojimą, kaip kad to mokė Viešpats Šri Čaitanja Mahaprabhu.
  • Sukurti bendrijos ir pasaulio visuomenės nariams šventą transcendentinių žaidimų vietą Krišnos Asmenybės šlovei.
  • Suvienyti bendrijos narius tam, kad jie galėtų kartu sėkmingai mokytis paprastesnio ir natūralesnio gyvenimo būdo.
  • Siekant aukščiau išvardintų tikslų leisti ir platinti periodinius leidinius, žurnalus, knygas ir kitus leidinius.

[taisyti] ISKCON istorija

A.C. Bhaktivedanta Svami, Gaudija vaišnavų sanjasa (atsižadėjęs pasaulio vienuolis) atvykęs į Niujorką 1965 m., skaitydamas paskaitas ir organizuodamas sankirtanos programas, sudomino keletą jaunuolių, kurie ir tapo pirmaisiais mokiniais, priimdami jį kaip guru (dvasinį mokytoją). Didžiausią postūmį platesniam judėjimo plitimui davė viešos sankirtanos programos miestų parkuose ir gatvėse. Sutraukę minią žiūrovų, maha-mantrą Harė Krišna giedantys ir šokantys jaunuoliai pozityviai nustebino hipių bei kitoms kontrkultūrinėms idėjoms pritariantį jaunimą, žiniasklaidą, ir judėjimas tapo populiarus pirmųjų tarpe. Vienam didžiausių Amerikos hipių kultūros įkvėpėjų Alenui Ginsbergui bei bitlui Džordžui Harisonui judėjimo idėjos patiko, ir jų vardai nuo to laiko siejami su judėjimo populiarumo išaugimu.

Dėl aktyvaus svetimos kultūros tikėjimo idėjų propagavimo visuomenėje, platinant knygas ir pritraukiant į šventyklas asketiškai gyventi jaunus išsilavinusius žmones, ISKCON tapo viena iš pirmųjų ir pagrindinių JAV kilusio antikultinio judėjimo kritikos susilaukusių organizacijų.

Judėjimas greitai išsiplėtė, įsitvirtino daugelyje Vakarų Europos šalių, veikė ir Tolimojoje Azijoje bei Afrikoje, Australijoje, buvo pastatyta arba atidaryta daug naujų šventyklų. A.C. Bhaktivedanta Svami 12 metų važinėjo po visą pasaulį, skaitė paskaitas ir priiminėjo naujus mokinius (kurių iš viso įšventino apie 10000). Į daugelį kalbų buvo išverstos gausios jo knygos su autentiškų raštų vertimais ir komentarais, jos buvo gerai įvertintos akademiniuose sluoksniuose.

Po A.C.Bhaktivedantos Svami mirties 1977 m., ISKCON liko be vienijančio dvasinio autoriteto. Sprendimus nuo tada priima dar A.C.Bhaktivedantos Svami iniciatyva suformuota ISKCON valdymo taryba – GBC (Governing Body Comission). Šio organo veikla ilgainiui susilaukė vis didesnės vidinės kritikos, o judėjimą nuo devintojo dešimtmečio vidurio prislėgė didesni ir mažesni skandalai bei vidinės problemos. Tuo laikotarpiu narių skaičius sumažėjo, šventyklos ištuštėjo, ypač JAV. ISKCON judėjime didesnę reikšmę pradėjo įgauti Indija, Rytų Europos šalys ir Rusija, nes ten narių skaičius didėjo. Paskutiniu metu Vakarų Europos šalyse ir JAV indų imigrantai ima vertinti ISKCON kaip jų religinei praktikai suteikiančią galimybę organizaciją, padidėjo jų dalis narių skaičiuje, nors judėjimo pradžioje Vakaruose nariai buvo daugiausiai amerikiečiai ir europiečiai. Indijoje judėjimas vykdė veiklą nuo pat savo susikūrimo, ir bėgant laikui jo populiarumas didėjo.

Pasaulio mastu ISKCON yra tarp didžiausių naujųjų religinių judėjimų, jo narių skaičius įvairiais vertinimais sudaro nuo kelių šimtų tūkstančių iki kelių milijonų žmonių.

[taisyti] ISKCON Lietuvoje

Pagal Lietuvos Respublikos teisę, ISKCON Lietuvoje priskiriamas netradiciniams religiniams judėjimams. Judėjimas Lietuvą pasiekė dar Sovietų okupacijos metais, iki 1980 m. Tuo metu jis veikė pogrindyje. Iš pradžių okupacinės institucijos judėjimą toleravo, bet vėliau jis imtas persekioti – darytos kratos, suimami pasekėjai. Nežiūrint to, jis gyvavo ir prasidėjus sąjūdžio laikams išėjo į viešumą, sukeldamas didelį susidomėjimą dėl sankirtanos eisenų Vilniaus ir Kauno gatvėse. 1990 metais buvo įregistruota pirmoji Krišnos sąmonės religinė bendruomenė Lietuvoje.

Krišnos sąmonės judėjimas vienija kelis tūkstančius pasekėjų, iš kurių nedidelė dalis yra aktyvūs nariai. Gerų atsiliepimų bendrija Lietuvoje susilaukia dėl dalyvavimo socialinėje veikloje – benamių ir skurstančių žmonių maitinimo labdaros valgyklose Kaune ir Vilniuje.

2005 m. Lietuvoje buvo dvi įregistruotos Krišnos sąmonės religinės bendruomenės Vilniuje bei Kaune, turinčios savo šventyklas. Taip pat Lietuvoje Krišnos sąmonės pasekėjai užsiima savo veikla privačiose susirinkimų vietose, kurių, jų teigimu, yra labai daug.

[taisyti] Idėjos ir religinė praktika

Krišna garbinamas kaip „Aukščiausias Dievo Asmuo“, kurio vardas reiškia „pats žaviausias“. Svarbiausias praktikuotojo tikslas – pasiekti „dvasinės meilės“ Krišnai lygį. Ją pasiekti padeda bhakti-jogos, arba „tyros atsidavimo tarnybos“ praktika. Tai reiškia, kad visa veikla ir vidujai ir išoriškai, paskiriama tik Krišnai ir atsisakoma kitų tikslų. Visos „gyvos esybės“ laikomos „amžinomis dvasinėmis sielomis“, skirtingomis nuo „materialaus kūno, proto ir intelekto“. Sakoma, kad susiejusios save su kūnu ir atlikdamos veiksmus dėl savanaudiškų tikslų – karmą, sielos sukasi gimimų ir mirčių rate materialiame pasaulyje – samsaroje, keisdamos įvairių gyvybės rūšių kūnus (reinkarnacija). Praktikuodamos bhakti-jogą „gyvosios esybės“ pelno Krišnos malonę ir taip gali patekti į „dvasinį dangų“ – „Krišnos buveinę“, kur amžinai su juo bendrauja. Tai laikoma aukščiausiu ir būtinu žmonijos tikslu – užsiimti tokia praktika. Laikoma, kad kitos religijos taip pat garbina tą patį vieną Dievą (monoteizmas), tik įvairiais vardais, todėl krišnaitai pripažįsta musulmonų ir krikščionių religijas.

Pagrindinė religinė praktika – tai sankirtana ir maha-mantros (Harė Krišna Harė Krišna, Krišna Krišna Harė Harė, Harė Rama Harė Rama, Rama Rama Harė Harė [6]) kartojimas, bei „Dievybių“ (figūros, vaizduojančios „Dievo pavidalą“, tai laikoma Dievo forma, kuria jis priima garbinimą) garbinimas šventykloje, taip pat reguliarus paskaitų klausymas ir raštų skaitymas, kita veikla vykdant guru nurodymus. Sankirtana apima ne tik grupinį Dievo vardų giedojimą, bet ir knygų platinimą, paskaitų skaitymą kitiems, ir su tuo susijusią veiklą.

Tapęs mokiniu, ISKCON narys pasižada savo dikša guru, inicijuojančiam dvasiniam mokytojui, sukartoti kiekvieną dieną ne mažiau kaip 16 džapa-malos (108 karolių vėrinio, panašaus į rožančių) ratų. Ties kiekvienu karoliu maha-mantra pakartojama vieną kartą, ir pereinama prie kito karolio. Vieną džapa-malos ratą sudaro 108 kartus pakartota maha-mantra.

Iš savo mokinių A.C. Bhaktivedanta Svami reikalavo laikytis keturių „reguliuojančių principų“:

  • nevalgyti mėsos, žuvies, kiaušinių, taip pat česnakų, svogūnų ir grybų (valgyti tik prasadą – maistą paaukotą Krišnai),
  • nevartoti jokių svaiginančių priemonių – alkoholio, narkotikų, kavos, arbatos, rūkalų,
  • nežaisti azartinių žaidimų,
  • neturėti nesantuokinių lytinių santykių (lytiniai santykiai santuokoje skirti tik vaikams pradėti).

Mokiniai ISKCON gali gyventi šventykloje kaip brahmačariai – vienuoliai-studentai, besilaikantys celibato, arba šeimoje, kaip grihastos (šeimos žmonės). Nemaža dalis brahmačarių dėl įvairių aplinkybių gyvena pavieniui, savo namuose.

Šventyklos ir jose gyvenantys brahmačariai išsilaiko iš pajamų už knygų platinimą, taip pat iš aukų. Gyvenantys ne šventykloje paprastai dirba įprastą darbą, arba užsiima kokiu nors su Krišnos sąmone susijusiu verslu – knygų prekyba, viešojo maitinimo paslaugom (valgiai pagal vegetarinius indiškus receptus).

Šventyklose anksti ryte ir vakare vyksta dvasinių mokytojų ir Dievybių garbinimas, atliekama kirtana – garbinimas giedant – kurios metu bhaktos (t.y. atsidavę pasekėjai, mokiniai, bhakti jogai)) gieda maldas, garbinimo giesmes ir šoka, skaitoma paskaita.

Ir brahmačariai ir grihastos, guru sutikimu ir pageidavimu, gali priimti atsižadėjimo iki gyvenimo galo įžadus – sanjasą. Sanjasos įžadus priima labai nedidelė dalis mokinių.

[taisyti] ISKCON ir induizmas

[taisyti] Induizmo terminas

A.C. Bhaktivedanta Svami atmetė tiek patį induizmo terminą, kaip svetimšalių primestą sąvoką, nei karto nepaminėtą nei viename Indijos Vedų šventraštyje, tiek tai, kad jis pats skleidžia Induizmo (Hindu) religiją. Tokį skirtumą iš savo pusės nepalankiai sutiko ir Induizmo, kaip vientisos šiuolaikinės religijos, propaguotojai [7]. A.C. Bhaktivedanta Svami teigė, kad skleidžia Vedų religiją, kurios orginalus pavadinimas – sanatana-dharma. 1976 m. birželio 28 d. Bhavan's Journal duotame interviu jis pasakė: „Indija, jie atsisakė tikros religijos sistemos – sanatana-dharmos. Fiktyviai jie ėmė laikytis kratinio, kuris vadinamas induizmu."

Kartais pats šių dienų ISKCON, apibūdindamas savo padėtį pasaulio religijų kontekste, vadina save vienos iš induizmo tradicijų tęsėju. Čia naudojama platesnė termino induizmas reikšmė, bandant visas Vedomis besiremiančias Indijos religines tradicijas apibendrinti „po vienu skėčiu“, kuri vyrauja ir akademiniuose sluoksniuose.

[taisyti] Kastos

A.C. Bhaktivedanta Svami, o vėliau jo mokiniai akcentuodavo, kad iškreipta induistinė kastų sistema neatitinka jų šventraščių nuorodų, ir kad ISKCON tokia sistema nepriimama. Labiausiai pabrėžiamas skirtumas nuo vėlyvosios induistinės kastų sistemos buvo tas, kad ISKCON remiasi Bhagavad-gitoje aprašytu skirstymu į socialines klases (varnas) pagal užsiėmimą ir savybes, o ne pagal giminystės liniją (sanskrito terminas gotra). Šis skirtumas yra viena iš esminių takoskyrų tarp šiuolaikinio induizmo ir krišnaitų. Pagal kai kuriuos induistus (ypač smarta brahmanus), induistiniuose ritualuose gali dalyvauti tik induistu gimęs asmuo, t.y., asmuo, pagal giminystės liniją (gotra) priklausantis vienai iš induizmo kastų. Todėl, pvz., ne indai gali būti neįleidžiami į kai kurias induistų šventyklas. Iš krišnaitų požiūrio taško, asmuo, užsiimantis bhakti jogos praktika, ir tinkamai inicijuotas dvasinio mokytojo, priklausančio guru paramparai, gali praktikuoti Vedų ritualus, nežiūrint į tai, kur yra gimęs.

[taisyti] ISKCON vidiniai klausimai ir problemos

[taisyti] Diskusijos dėl filosofijos ir praktikos

Po Bhaktivedantos Swami išėjimo iš šio pasaulio, per laikotarpį nuo 1977 m., kilo ne vienas kontroversinis klausimas, dėl kurio pasekėjų nuomonės išsiskyrė, bet nesant vienijančio dvasinio autoriteto, visiškai patenkinančio visas puses sprendimo nebuvo rasta.

Kontroversijos dėl mokinių sekos (guru paramparos) principų buvo kelios. ISKCON turėjo rimtų vidinių problemų dėl sanjasų, atliekančių guru vaidmenį, „kritimo“ (įžadų sulaužymo), nes tokie faktai sukeldavo neramumą tiek "kritusio" guru mokinių tarpe, tiek visoje organizacijoje. Kaip reakcija į tai, susikūrė "ISKCON atgimimo judėjimas" (ISKCON Revival Movement), kuris laikėsi koncepcijos, kartais vadinamos "Ritvikų teorija", kad visiems ISKCON nariams vienintelis inicijuojantis guru yra ir gali būti tik A.C. Bhaktivedanta Swami, o inicijuoja jis per savo atstovus - ritvikus, ir tokia sistema turi tęstis, kitaip sakant, kad nereikalingas fiziškai šiame pasaulyje esantis inicijuojantis guru. [8] . Oponentai, remdamiesi raštų autoritetu, nurodydavo, kad fiziškai esantis inicijuojantis guru yra būtinas. "ISKCON atgimimo judėjimas" nesulaukė didelio populiarumo ir palaikymo.

Kitas nesutarimas iškilo dėl to, ar galima turėti patariantį guru (šikša guru) už ISKCON ribų. GBC laikėsi pozicijos, kad to negalima daryti, remdamiesi tuo, kad A.C. Bhaktivedanta Swami nurodė savo ISKCON mokiniams nebendrauti su kitais Gaudija Vaišnavais. Todėl po 1977 m. laikotarpiu, ISKCON nariai, priėmę ne ISKCON guru buvo šalinami iš lokalių bendruomenių ir ISKCON.[9]. Tokio požiūrio oponentai, kurių dauguma buvo palikę ISKCON nariai, arba kitų pasaulio Gaudija Vaišnavų judėjimų pasekėjai, kaip vieną pagrindinių argumentų teigė, kad buvo precedentas, kai A.C. Bhaktivedanta Swami pats kai kuriais atvejais rekomenduodavo savo mokiniams priimti instrukcijas iš kelių konkrečių Gaudija vaišnavų guru, ir kad guru pasirinkimas neturėtų būti ribojamas administraciniais metodais.

Taip pat kilo klausimas, kieno autoritetas yra svarbesnis - GBC ar inicijuojančių guru. Šis klausimas ir toliau diskutuojamas viduje [10]. Buvo diskutuojama ir dėl to, ar moterys gali būti inicijuojančiais guru. [11] Tai dalis platesnės diskusijos, dėl moters vaidmens supratimo, nes judėjime laikoma, kad vyro ir moters padėtis yra skirtinga. [12]

"Sielos kritimo" diskusija kilo tiek ISKCON viduje, tiek tarp ISKCON ir kitų pasaulio Gaudija vaišnavų tradicijos pasekėjų, jos esmė - klausimas ar siela gali kristi iš dvasinio dangaus (Vaikunthos) ar ne. Vieni, laikėsi nuomonės, kad siela krito iš dvasinio dangaus[13], tokią poziciją užėmė ir GBC. Kiti - teikdami A.C. Bhaktivedantos Swami knygų citatas, laikėsi priešingos nuomonės - kad siela niekada nekrenta.[14]

[taisyti] Gurukulų krizė ir jos sprendimas

1998 m. ISKCON savo oficialiame žurnale „ISKCON Communications Journal“ išspausdino sociologijos profesoriaus E. Burke Rochford, Jr. atlikto tyrimo ataskaitą apie vaikų skriaudimą ISKCON vaikų mokyklose (gurukulose) 1972-1985 m. laikotarpiu, kurioje buvo minimi mušimo ir seksualinio išnaudojimo atvejai. Pasirodė, kad apie tokius faktus gurukulose buvo žinoma gerokai seniau negu išspausdintas šis tyrimas, bet situacija nebuvo išspręsta adekvačiai, todėl judėjimo narių dauguma buvo labai nepatenkinti atsakingais už gurukulų priežiūrą asmenimis ir visa GBC, kuri nesureagavo laiku ir nesiėmė griežtų priemonių. Pagrindinį vaidmenį iškeliant šią problemą į pirmą planą užėmė jaunoji ISKCON karta, kuri augo gurukulose. 2005 m. JAV teisme buvo patvirtintas kompensacijų planas, kuriame ISKCON sudarė galimybę visiems nukentėjusiems kreiptis dėl kompensacijų [15], kompensacijų apimtis – 9,5 mln. $ suma kompensacijos pareikalavusiems 542 asmenims, kompensacijos suma vienam asmeniui siekė nuo 2500 $ iki 50000 $. ISKCON šiai problemai nagrinėti, spręsti pagalbos nukentėjusiems klausimus ir užtikrinti, kad ateityje tai nepasikartotų, įkurė specialią instituciją judėjimo viduje, pavadintą ISKCON Central Office of Child Protection. Po kompensacijų plano įgyvendinimo, prasidėjo jaunosios ISKCON kartos ir vyresniosios kartos, atsakingos už gurukulų problemas, susitaikymo procesas, nors visiško tarpusavio supratimo dar nepasiekta, vyksta aktyvios diskusijos[16].

[taisyti] Išnašos

  1. [1] Straipsnis apie induizmą, pateikiantis įvairius datų vertinimus
  2. [2] Straipsnis, apie Bhaktivedanta Swami, kaip specialios galios šventąjį. Citata: "Šryla Šridhar Maharadža pasakė: "Aš laikau jį (Bhaktivedanta Swami Prabhupada) saktyavesa-avatara..."
  3. [3] Bhakti Ballabh Tirtha Maharaj kalba. Citata: "Mūsų labiausiai garbinamas Parampujyapada Parivajakacharya Srila A. C. Bhaktivedanta Swami Maharaj atvyko į šią vieta ir pradėjo kirtaną. Jo atminimui, mes atliekame kirtaną čia, kad jis būtų patenkintas"
  4. [4] Knygos, kurioje sudėti Indijos Gaudija vaišnavų prisiminimai apie A.C. Bhaktivedanta Swami, pristatymas. Citata: "Aš sutikau daug vaišnavų, kurie pažinojo Šrila Prabhupada prieš jam išvykstant į Vakarus. (...) Beveik kiekvienas pasakojimas, kurį girdėjau iš šių senyvų sadhu, draugų, garbintojų ir šeimos narių leido man jaustis labiau branginančiai Šrilos Prabhupados unikalią poziciją."
  5. [5]ISKCON įsteigimo originalus dokumentas
  6. [6] Mahamantros įrašas
  7. [7]Induistų leidinio Hinduism Today straipsnis apie Hare Krišna judėjimą
  8. [8]ISKCON atgimimo judėjimo internetinis puslapis
  9. [9]Gopakumar das straipsnis chakra.org forume, kuriame nurodoma, kaip tie, kurie priėmė ne ISKCON Gaudija Vaišnavų guru buvo šalinami iš organizacijos
  10. [10] Krišnadharma das straipsnis, apie tai, kokia guru padėtis ISKCON, ir koks guru ir GBC santykis
  11. [11] chakra.org forumų straipsnis, siūlantis kad moteris galėtų būti guru
  12. [12] Buvusios judėjimo narės feministės straipsniai
  13. [13] Vieno judėjimo lyderių nuomonė, palaikanti sielos kritimo teoriją
  14. [14] Kundali dasos, knygos, prieštaraujančios sielos kritimo teorijai, autoriaus, straipsnis, kuriame tvirtinama, kad siela nekrenta
  15. [15]ISCKON pranešimas spaudai apie Chapter 11 planą
  16. [16] Diskusijų, dėl atsakomybės už gurukulų problemas, puslapis

[taisyti] Nuorodos