Aurangzebas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Muhamadas Aurangzebas Alamgiras (1618 m. lapkričio 3–1707 m. kovo 3 d.) buvo Šach Džahano sūnus ir Didžiųjų Mogolų valdovas nuo sosto užgrobimo 1658 m. birželio 26 d. iki savo mirties 1707 m.
Aurangzebas buvo ryžtingas ir drąsus valdovas, tačiau ir labai smulkmeniškas. Sostą užėmė po 1658-59 metais vykusio karo su savo broliai, kai tėvas 1657 m. rugsėjo mėn. sunkiai susirgo. Kovose rėmėsi jam nuo 1631 m. pavaldžiu Dekanu. Pasižymėjo ypatingu žiaurumu savo priešams. Savo pagrindinį varžovą, induistams palankų vyresnįjį brolį Dara Šiko ir jo dviejų metų sūnų, taip pat ir antrąjį brolį nužudė, trečiąjį ištrėmė į Arakaną (dab. Mianmaras), o tėvą šachą Džahaną iki jo mirties laikė įkalinęs Agroje.
Aurangzebo islamiška valstybė tęsėsi nuo Kabulo iki Asamo. Visą savo valdymą praleido nuolatiniuose karuose, pradžioje su tėvu, broliais, vėliau su musulmonų priešais Indijoje, kurie nenorėjo priimti jiems jėga primetamo islamo ir keldavo sukilimus (Sividžai, Simbadži, Golkondos ir Bidžapuro valdovai ir kt.). Į valdymo pabaigą sėkmingai kariavo ir su savo sūnumis. Arangzebo sūnums sukilus jis juos nugalėjo ir įkalino. Aurangzebas buvo ortodoksalus musulmonas, uždraudė muziką dvare, atleido dailininkus ir pastatydino vienintelį reikšmingą pastatą – Badžachio mečetė Lahore. Jam mirus, jo sukurta valstybė suiro, kartu žlugo ir musulmonų valdžia Indijoje.

