Ekologinė niša

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Niša (ekologinė niša)ekologijoje vartojama sąvoka, nusakanti biologinės rūšies arba populiacijos santykį su ekosistema (jos užimamą „vietą“ toje ekosistemoje). Nišą apsprendžia veiksniai, įtakojantys rušies gyvenimą, bei veiksniai, kuriuos rūšis įtakoja pati. Prie jų priskiriami tiek biotiniai (kitos rūšys), tiek abiotiniai veiksniai (fizinė aplinka, maisto išteklių pasiskirstymas, prieinamumas).

Vieną nišą gali užimti tik viena rūšis. Fundamentaliaja niša vadinama tokia niša, kurioje yra optimalios sąlygos rūšies gyvenimui ir dauginimuisi (be konkurencijos). Realiai dažniausiai pasitaikančios vadinamos realizuotosios nišos, kai optimalios sąlygos ribojamos ir rūšis turi prisitaikyti, pvz., kai kelios vieną regioną užimančios rūšys minta tuo pačiu maistu.

Skirtingos rūšys gali turėti panašias nišas skirtingose vietovėse, taip pat viena rūšis gali užimti skirtingas nišas skirtingose vietose.

Nišų diferenciacija atsiranda, kai veikiant konkurencijai dėl gyvenimo sąlygų, rūšys pasiskirsto „rolėmis“. Pvz., naudojasi maisto ištekliais skirtingu paros laiku, maitinasi kitoje išteklių zonoje nei konkuruojanti rūšis, arba atsiranda morfologiniai pakitimai, leidžiantys išnaudoti skirtingus veiksnius. Nevykstant nišų diferenciacijai, kelioms rūšims varžantis dėl tų pačių sąlygų (panašių nišų), nuolatinė konkurencija dėl išteklių ar kitų ribojančių veiksnių gali baigtis vienos rūšies išnykimu.

Nišos sąvoką 1917 m. pirmas pavartojo gamtininkas Joseph Grinell, 1927 m. minėjo britų ekologas Sutherland Elton, 1957 m. išpopuliarino zoologė G. Evelyn Hutchinson, nors jie pateikė šiek tiek skirtingus nišos apibrėžimus.