Astronomija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Astronomija – mokslas, apimantis reiškinių, esančių už Žemės ir jos atmosferos, stebėjimą ir aiškinimą. Astronomija tiria objektų, kuriuos galime stebėti danguje (ir kurie yra už Žemės ribų), kilmę, vystymąsi, fizikinės ir cheminės savybes.

Turinys

[taisyti] Pavadinimo kilmė

Žodis astronomija reiškia "žvaigždžių dėsningumus" ir yra kilęs iš graikų αστρονομία, astronomia, sujungiant žodžius άστρον (astron, "žvaigždė") ir νόμος (nomos, "pavadinimo dėsningumai").

[taisyti] "Astronomija" ir "astrofizika"

Apskritai, tiek vienas tiek kitas terminas gali būti naudojamas nusakant tą pačią tyrimų sritį. Remiantis griežtais apibrėžimais, "astronomija" tai yra dangaus objektų ir reiškinių, esančių už Žemės atmosferos ribų, tyrimas. "Astrofizika", sakoma, yra astronomijos šaka, tirianti dangaus objektų ir reiškinių dinamines, fizines ir chemines savybes. Kai kada, pvz., Frank Shu knygoje The Physical Universe "astronomija" reiškia aprašomąją, kokybinę šios mokslo šakos pusę. Tuo tarpu "astrofizika" yra naudojama nusakyti fizikos dėsniais besiremiančią, kiekybiniais metodais paremtą mokslo šaką.[1]. Vieno ar kito termino naudojimas yra susijęs daugiau su vienos ar kitos mokslinės įstaigos istorinėmis tradicijomis, nei su esminiais apibrėžimų skirtumais. Tačiau kadangi šiuolaikinė astronomija plačiai naudojasi fizikos metodais, ji visai pagrįstai gali būti vadinama astrofizika. Juo labiau, kad dauguma astronomų turi fizikinį išsilavinimą ir atitinkamus mokslinius laipsnius.

[taisyti] Istorija

Pirmosios astronomijos žinios pradėtos kaupti nuo seniausių laikų. Pirmieji sistemingai astronomijos žinias pradėjo taikyti pirkliai ir jūrininkai, kuriems reikėjo nustatyti savo buvimo vietą. Astronomijos žinių taip pat reikėjo žemdirbiams, kurie pagal tam tikrų žvaigždynų išsidėstymą nustatydavo sėjos pradžią, nuspėdavo potvynius arba derliaus nuėmimo metą. Senovės civilizacijos, tokios kaip senovės egiptiečiai, babiloniečiai, finikiečiai, kinai ir majai (3000 m. pr. m. e.) toliau kaupė ir sistematizavo astronomijos žinias.

Astronomija kaip dangaus kūnų judėjimo tyrimas buvo glaudžiai susijusi su religinėmis pažiūromis bei prietarais, pvz., manyta, kad pagal žvaigždžių išsidėstymą galima spėti ateitį arba numatyti žmogaus likimą.

Kai kuriuos Lietuvos alkakalnius taip pat galima laikyti tam tikromis senovės observatorijomis, kurios tarnaudavo tiksliai nustatant lygiadienius bei kitas kalendorines datas.

[taisyti] Šakos

  • Astrofizika yra astronomijos ir fizikos šaka, kuri nagrinėja kosminių kūnų ir kosminės erdvės medžiagos sandarą, cheminę sudėtį, fizikines savybes, spinduliavimą, kosminės erdvės fizikinius laukus (magnetinius, gravitacinius ir kt.);
  • Astrometrija tiria šviesulių padėtis dangaus sferoje, tų padėčių kitimą, Žemės sukimąsi ir astronominį laiką.
  • Sferinė astronomija yra astrometrijos šaka, besiremianti sferine geometrija, aprašanti astronomines koordinačių sistemas, jų kitimus ir transformacijas tarpusavyje.
  • Praktinė astronomija glaudžiai siejasi su astrometrija. Remiantis šios šakos duomenimis, nustatomos įvairių Žemės vietų geografinės koordinatės, tvarkomos laiko tarnybos, padedama aviacijai, jūreivystei, geodezijai ir kosmonautikai;
  • Dangaus mechanika gvildena gravitacijos (traukos) veikiamų Visatos kūnų judėjimą. Pagal tai apskaičiuojamos jų orbitos ir sudaromos efermidės, t.y. lentelės, kuriose numatoma planetų, asteroidų, kometų, žvaigždžių ir kitų Visatos kūnų padėtis ateityje;
  • Kosmogonija aiškina Visatos kūnų ir jų sistemų kilmę ir raidą remdamasi jų fizikine būsena, juose vykstančiais fizikiniais ir cheminiais reiškiniais, fizikos dėsniais ir matematikos metodais;
  • Kosmologija yra teorinė astronomijos šaka, tirianti Visatą kaip visumą, jos geometrinę struktūrą, medžiagos ir laukų struktūrą, Visatos susidarymą ir evoliuciją. Ji remiasi kitų astronomijos šakų, taip pat elementariųjų dalelių ir fizikinių laukų fizikos tyrimų rezultatais;
  • Planetų astronomija tiria Saulės ir kitų žvaigždžių sistemoms priklausančių planetų ir jų palydovų, asteroidų, meteorinių kūnų, kometų sandarą, jų fizikines ir chemines savybes, atmosferas;
  • Tarpžvaigždinės medžiagos fizika nagrinėja tarpžvaigždinės terpės struktūrą, cheminę sudėtį ir jos evoliucijos dėsningumus.
  • Žvaigždžių fizika tyrinėja žvaigždžių formavimosi, energijos šaltinių ir žvaigždžių evoliucijos dėsningumus
  • Teorinė astrofizika nagrinėja spinduliuotės pernašą žvaigždėse, aplinkžvaigždiniuose diskuose ir tarpžvaigždinėje medžiagoje. Glaudžiai susijusi su hidrodinamika.
  • Galaktikos astronomija (anksčiau buvo vadinama žvaigždžių astronomija) tiria žvaigždžių (tarp jų ir Saulės) bei jų sistemų (spiečių, disko, halo), dujų ir dulkių ūkų erdvinį pasiskirstymą, judėjimą, sandarą ir evoliuciją Galaktikoje. Kadangi apie savo Galaktiką mes nemažai sužinome nagrinėdami kitas galaktikas, manoma, kad netikslinga išskirti jos kaip atskiros šakos, o tiesiog vadinti tai galaktikų fizika.
  • Galaktikų fizika (arba siūlomas naujadaras galaktikinė astronomija) nagrinėja galaktikų sandaros, formavimosi, dinamikos ir evoliucijos dėsningumus. Senesniuose šaltiniuose galima rasti pavadinimą užgalaktinė astronomija - terminas, reiškiantis, kad nagrinėjamos išskirtinai kitos, ne mūsų, galaktikos.

[taisyti] Matavimo metodai bei priemonės

  • Astrometriniai matavimai tai dangaus kūnų padėčių dangaus sferoje ir tų padėčių kitimo laike nustatymas, matuojant kampinius atstumus. Naudojantis šiais matavimais sudaroma žvaigždžių koordinačių sistema, kurioje kiekvieno dangaus kūno padėtis dangaus sferoje tam tikru laiko momentu nusakoma dviem kampais. Ypač svarbi astrometrijos sritis – žvaigždžių metinių trigonometrinių paralaksų nustatymas.
  • Metinis žvaigždės paralaksas tai kampas, kuriuo iš žvaigždės būtų matoma Žemės orbitos aplink Saulę didžioji pusašė. Žinodami žvaigždės paralaksą, galime lengvai apskaičiuoti jos atstumą. Tai vienintelis tiesioginis metodas atstumams iki atskirų žvaigždžių nustatyti. Kadangi net artimiausios žvaigždės yra labai toli, tai paralaksai yra labai maži kampai. Net artimiausios mums žvaigždės – Kentauro Proksimos paralaksas yra tik 0,772 kampinės sekundės. Visi artimesnių žvaigždžių antriniai atstumo nustatymo metodai pagrįsti trigonometrinių paralaksų metodu.
  • Žvaigždės savasis judėjimas tai jos poslinkis dangaus sferoje kampinėmis sekundėmis per metus. Jis atsiranda dėl žvaigždės ir Saulės judėjimo erdvėje viena kitos atžvilgiu. Turėdami žvaigždės paralaksą, savąjį judėjimą bei žvaigždės spektre išmatuotą radialinį greitį (žvaigždės greitį regėjimo spindulio kryptimi), galime apskaičiuoti tikrąjį žvaigždės greitį ir kryptį erdvėje Saulės atžvilgiu. Astronominiams matavimams labai trukdo Žemės atmosfera. Dėl atmosferos turbulencijos, kuri pasireiškia visiems gerai žinomu žvaigždžių mirgėjimu, žvaigždžių vaizdai išplinta netgi aukščiausios kokybės teleskopuose. Vaizdai retai būna mažesni kaip 0,5 kampinės sekundės, o dažnai siekia net keletą kampinių sekundžių.

[taisyti] Nuorodos

  1. F. H. Shu (1982). The Physical Universe. Mill Valley, California: University Science Books. ISBN 0-935702-05-9.


Šis straipsnis buvo tapęs Savaitės straipsniu
Kitomis kalbomis