Ežiagulis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ežiagulis — senovės lietuvių mitologijoje ne visiškai aiškus dievas, šaltiniuose siejamas su mirusiaisiais. Tikėtina, kad šitaip įvardijimas pats mirusysis (ar jo vėlė) kaip teigia T. Narbutas ir V. Manhartas. Dievą mini J. Lasickis, kuris teigia, kad į dešrų kimšimo šventę buvo kviečiamas dievas Ežiagulis[1].
Manoma, kad su tuo susijęs paprotys po laidotuvių važiuojant namo, pabarstyti pakelėse ar ant ežių šiaudų, kad mirusysis, grįždamas namo, turėtų kur prisėsti ar prigulti, kad pailsėtų.
Funkcijų aiškinimas:
- H. Useneris Ežiagulį priskiria mirties dievams;
- A. J. Greimas dievą sieja su rekonstruojamu mirusių dievu Veloniu, Velniu.
[taisyti] Literatūra
- ↑ Ežiagulis. Mitologijos enciklopedija, 2 tomas. Vilnius. Vaga. 1999. 279 p.

