Marija Magdalietė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Marija Magdalietė (hebr. מרים „karti“) žydų mitologijoje – Magdala miestelio moteris, iš kurios pagal Bibliją, Kristus išvarė septynius demonus. Taip pat tikima, kad rabinų pagauta paleistuvaujanti moteris buvo taip pat Marija Magdalietė į kurią Kristus liepė rabinams mesti akmenį, jei jie niekada nebuvo nusidėjeliais. Romos katalikybėje,stačiatikybėje ir anglikonizme ji laikoma šventąja, bet krikščioniškajame fundamentalizme – tik nusidėjusia moterimi.
Marija Magdalietės palaikai buvo paslėpti nuo Saracėnų ir atrasti 1279 metais Provanse (dabartinėje Prancūzijoje), jos kaukolė saugoma St-Maximin-la-Ste-Baume miestelio katedros požemiuose, kitos kūno dalys neišliko, jas išsinešiojo keliaujantys piligrimai ir popiežiai.

