Aralo jūra
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
| Aralas | |
|---|---|
| Vieta | Kazachstanas, Uzbekistanas |
| Plotas | 17 160 (2004 m.) km² |
| Kranto linijos ilgis | ~ 1490 km |
| Kilmė | tektoninė - jūrinė |
| Vidutinis gylis | ~ 30,4 m |
| Didžiausias gylis | ~ 40,4 m |
| Tūris | 112,8 km³ |
| Įteka | Amudarja, Syrdarja |
Aralo jūra (kaz. Арал Теңізі, uzb. Orol dengizi) yra druskingas nenutekamas ežeras Centrinėje Azijoje, Turano žemumoje, Kazachijos pietvakariuose ir Uzbekijos (Karakalpakijos) šiaurėje. Iki 1960 m. buvęs ketvirtas pagal dydį ežeras pasaulyje, dėl Amudarjos ir Syrdarjos — svarbiausių Aralo jūros intakų vandens nukreipimo medvilnės laukams drėkinti, ėmė sparčiai sekti.
1960 m. Aralo jūros plotas buvo 68 000 km². 1998 m. jūros plotas buvo beveik triskart mažesnis — 28 687 km², o 2004 m. dar sumažėjo iki 17 160 km². Dabar jūra yra netekusi 75% iki 1960 m. turėto vandens, druskingumas padidėjo nuo 10 g/l iki 40-50 g/l. Pagal dabartines prognozes Aralo jūra turėtų visiškai išnykti iki 2020 m.[1]
Turinys |
[taisyti] Etimologija
Pavadinimas Aralas kyla iš kazachų kalbos žodžio aral (uzbekų orol), reiškiančio sala, tai simbolizuoja Aralo jūrą, kaip salą tarp dykumų. Kiti interpretuoja pavadinimą Aral tengizi ir Orol dengizi, kaip Salų jūra (iki nusekimo joje buvo virš 300 salų).
Esant dabartinei situacijai vis dažniau pasirodo pavadinimas Aralkum, apibūdinantis plotus aplink dar esančią Aralo jūrą [2] — išvertstas į lietuvių kalbą reikštų Salų dykuma. Jei nebus imtasi radikalių priemonių, po kelių dešimtmečių visas Aralo jūros plotas bus vadinamas Aralkumo dykuma.
[taisyti] Geografija
Aralo jūra yra ežeras, jūra pavadintas dėl savo dydžio ir nepriėjimo prie vandenyno, iš visų pusių apsuptas dykumų: rytuose — Kyzylkumo dykuma, Karakumų dykuma — pietuose, uolingas Ustiurto plokščiakalnis — vakaruose ir Kazachijos stepė — šiaurėje.
[taisyti] Susiformavimas
Aralo jūra yra vienas iš seniausių ežerų, susiformavęs nusekus ir užsidarius Tečio vandenynui maždaug paleogeno periodo pradžioje. Nors kiti autoriai teigia, kad dar kreidos periodo pabaigoje. Tai ginčytinas faktas, nes nepakanka duomenų nustatyti, kada Aralo jūra susisiekė su vandenynu ir buvo jūra (priklausė vandenynui), o kada buvo atskirta nuo vandenyno ir tapo ežeru.
Manoma, kad iki paskutinio ledynmečio Aralo jūros gylis buvo ženkliai didesnis, todėl jūra buvo susijungus su Kaspijos jūra. Kaspijos jūrai tolstant į vakarus, o Aralo jūros gyliui mažėjant jos atsiskyrė, tai įvyko maždaug prieš 5 mln. m., šią nuomonę patvirtina fosilijų radimas Kyzylkumo dykumoje.
[taisyti] Salos
Iki nusekimo Aralo jūroje buvo suskaičiuojama daugiau nei 300 salų (bendras plotas 2345 km²), didžiausios Kokaralas, Barsakelmas ir Atgimimo. Atgimimo sala dabar tapo barjeru tarp vakarinės ir rytinės Didžiosios Aralo jūros dalių.
[taisyti] Istorija
Archeologai vietovėje aptinka 3000 metų senumo irigacinių kanalų.
Jau X amžiuje minima arabų raštuose. Vėliau arabų keliautojų vadinama Kvarazmo (arba Chorezmo) jūra, nuo šalia egzistavusios Chorezmo valstybės. XVII amžiuje pasiekia rusai ir pavadina ją Žydrąja jūra.
[taisyti] Aralo jūros intakų nukreipimas
Atėjusi į valdžią Sovietų Sąjunga pradėjo įgyvendinti „medvilnės nepriklausomumo politiką“, buvo siekta tapti lyderiais pasaulinėje medvilnės rinkoje, todėl XX a. 4 dešimtmetyje regione buvo pradėta plėtoti žemdirbystė — auginama medvilnė, laukams drėkinti pradėti intensyviai statyti irigacijos kanalai. Daugelis šių kanalų pastatyti nekokybiškai, todėl daug vandens nepasiekę laukų pakeliui išgaruoja arba įsisunkia į dirvą (pvz., didžiausiame pasaulyje Karakumų kanale, įvairiais skaičiavimais, prarandama 30-70% vandens). Kanalų statyba intensyvėjo, ir 1960 m. iš Syrdarjos ir Amudarjos buvo nukreipiama 20-50 km³ vandens kasmet. Dėl to nuo 1960 m. Aralo jūra pradėjo sparčiai sekti.
[taisyti] Aralo jūros sekimas
1961-1970 m. vandens lygis krito vidutiniškai 20 cm per metus, 8 dešimtmetyje vandens mažėjimas patrigubėjo iki 50-60 cm per metus, o 9 dešimtmetyje vanduo seko po 80-90 cm per metus. Tuo tarpu 1960-1980 m. irigacinių kanalų statyba vis plėtėsi — iš Syrdarjos ir Amudarjos upių paimamo vandens kiekis, kaip ir medvilnės gamyba, padvigubėjo.
1987 m. Aralo jūra pasidalino į šiaurinę (Mažasis Aralas) ir pietinę (Didysis Aralas) dalis. Tarp jų buvo iškastas dirbtinis kanalas, tačiau toliau krentant vandens lygiui, sąsiauris tarp jų vėl išnyko. 2001 m. Atgimimo sala tapo pusiasaliu, o nuo 2003 m. pietinė jūra pasidalino į vakarinę (gilesnę) ir rytinę (seklesnę) dalį.
[taisyti] Dabartinė padėtis
1998 m. Aralo jūros plotas buvo sumažėjęs ~60% (lyginant su 1960 m. dydžiu), o vandens tūris - 80%. Vandens druskingumas padidėjo 4 kartus - nuo 10 g/l iki 45 g/l. Vandens lygis nukrito ~23 m. 2004 m. jūros plotas dar labiau sumažėjo (dabar sudaro 25% pradinio ploto) ir mažėja toliau.
Pietų Aralo jūra senka toliau, ir greičiau nei prognozuota - gilesniosiose jūros vietose, apatinis vandens sluoksnis druskingesnis nei viršutinis, šie du sluoksniai nesimaišo. Dėl to saulė kaitina tik viršutinį sluoksnį, ir jis garuoja labai greitai. Amudarjos vanduo Aralo jūros nebepasiekia.
Anksčiau prie jūros buvę uostamiesčiai, tokie kaip Muinakas Uzbekijoje ir Aralas (buv. Aralskas) Kazachijoje, dabar atsidūrę už keliasdešimt kilometrų nuo jūros, žvejybos pramonės juose nebeliko (jūra vietomis atsitraukė iki 100 km). Muinakas, kuriame anksčiau gyveno 60 000 gyventojų, dabar faktiškai yra miestas vaiduoklis.
[taisyti] Ekologinės problemos
[taisyti] Biologiniai ginklai
1948 m. Aralo jūros viduryje buvusioje Atgimimo saloje įkurta slapta sovietų biologinių ginklų tyrimo laboratorija [3]. Šioje laboratorijoje buvo gaminami, bandomi ir laidojami patogeniniai ginklai. Laboratorija veikė iki 1991 m., žlugus Sovietų Sąjungai ji palikta likimo valiai.
Senkant Aralo jūrai, 2001 sala tapo pusiasaliu, kilo pavojus, kad užkratas iš laidojimo vietų pradės plisti. 2002 m. įvykdytas bendras JAV ir Uzbekijos projektas, kurio metu buvo nukenksminta 10 juodligės užkrato palaidojimo vietų (iš viso apie 100-200 tonų) [4].
[taisyti] Ekosistemos pokyčiai
Aralo jūros ir upių deltų ekosistemos yra beveik visiškai sunaikintos. Iki katastrofos čia buvo suskaičiuojama iki 24-26 (dabar likusios 4) skirtingų rūšių žuvų. Senkant jūrai, didėjo vandens druskingumas, todėl išnyko ar baigia išnykti: kuojos, karšiai, Aralo ūsoriai (Barbus brachycephalus), karpiai, (Oxyzygonectes dovii), sazanai ir kt. Apylinkėse veisėsi iki 173 [5] rūšių paukščių, bei dešimtys rūšių gyvūnų, iš kurių liko tik labiausiai prisitaikiusios prie dabartinių Aralo sąlygų.
Atsitraukiantis vanduo palieka druskingas dykumas, užterštas toksiniais chemikalais; vėjas sukelia druskos audras, kurios teršalus išnešioja plačiau po apylinkes. Vėjo nešiojama druska užteršia aplinkinių vietovių dirvožemius, jie tampa nebetinkami žemdirbystei. Syrdarjos ir Amudarjos upių deltos, nusekus vandeniui, yra stipriai paveiktos erozijos, dėl to upėse dar likęs vanduo nepasiekia jūros, o susigeria dykumoje.
Senkant Aralui, pastebėti regiono klimato pokyčiai - žiemos tapo 2-3 °C šaltesnės, vasaros 2-3 °C karštesnės ir sausesnės, sumažėjo kritulių, sutrumpėjo augalų vegetacijos laikotarpis. Lyginant su 1950 giedrų dienų skaičius išaugo nuo 30 iki 150 per metus [6].
[taisyti] Poveikis žmonėms
Nors tikslai padidinti medvilnės išauginimą ir eksportą buvo pasiekti vietiniams žmonėms tai atnešė ne tik naudą. Iki 1990 vėjai ir audros paskleidė ant jūros dugno gulėjusias 75 tonas druskos ir toksinių dulkių, taip užteršdami atmosferą, vandenį ir žemę. Smarkiai pradėjo plisti ligos: cholera, šiltinė, gastritas, kraujo vėžys, astma, hepatitas, tuberkuliozė, anemija ir bronchitas [7]. 1960 buvo sugaunama apie 45 000 tonų žuvies, 1996 metais tik 547 tonos. Pradėjus nykti žuvims iki 60 000 darbingo amžiaus žmonių neteko darbo [8].
[taisyti] Sprendimo būdai
Aralo jūros problemoms spręsti pasiūlyta įvairių būdų:
- Irigacinių kanalų kokybės pagerinimas (tai sumažintų vandens nuostolius ir daugiau jo liktų jūrai; manoma, kad tik ~12% Uzbekijos irigacinių kanalų yra nepralaidūs vandeniui)
- Druskos šalinimo įrenginių statymas
- Vandens iš upių naudojimo apmokestinimas
- Medvilnės ir kitų kultūrų, reikalaujančių mažesnio kiekio vandens, auginimas
- Mažesnis chemikalų ir trąšų naudojimas
- Vandens ir Pamyro ledynų permetimas į Aralo jūrą, tai tik laikinai išspręstų problemą, be to pakenktų Pamyro ekosistemai
- Volgos, Obės ir Irtyšiaus nukreipimas į Aralo jūrą, tokiu būdu ji prisipildytų iki 1960 m. lygio per 30 m. [9]
1994 m. sausį Kazachija, Uzbekija, Turkmėnija, Tadžikija ir Kirgizija pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo skirti 1% šalių biudžeto Aralo jūros atkūrimui [10].
[taisyti] Kokaralo užtvanka
2003 m., paėmusi paskolą iš Pasaulio Banko, Kazachijos vyriausybė ėmėsi veiksmų gerinti padėtį šiaurinėje — Mažojoje Aralo jūroje. Buvo imtasi irigacinių kanalų Syrdarjos upėje atnaujinimo darbų, šitaip sumažinti vandens nuostoliai (ir daugiau jo pasiekia jūrą). 2005 m. baigta statyti betoninė Kokaralo užtvanka tarp pietinės ir šiaurinės Aralo jūros - dėl šios užtvankos, jau 2006 m. pastebėta, kad šiaurinėje Aralo jūroje padidėjo vandens kiekis ir jūros plotas, vanduo tapo mažiau druskingas, padaugėjo žuvų [11]. Užtvankoje įrengti šliuzai, kuriuos atidarius galima vandens perteklių iš šiaurinės Aralo jūros nuleisti į pietinę jūrą.
[taisyti] Galimi naftos ir dujų telkiniai
Ergašas Šaismatovas, Uzbekistano ministras pirminikas, 2006 metų rugpjūčio 30 paskelbė, kad Uzbekistano vyriausybė ir tarptautinis konsorciumas (susidedantis iš „Uzbekneftegaz“, „LUKoil“, „Petronas“, „Nacionalinės Korėjos Dujų Korporacijos“ ir „Nacionalinės Kinijos Naftos Korporacijos“) pasirašė sutartį dėl bendradarbiavimo žvalgant ir išgaunant naftos, bei dujų telkinius Aralo jūros dugne. [12]
[taisyti] Aralo jūra mene
Aralo jūros likimas buvo pavaizduotas Dmitrijaus Svetozarovo filme „Šunys“ (1989 m.). Sukurta daug dokumentinių filmų apie Aralo jūra, kaip Joachimo Tčirnerio „Aralo jūra“ (1999 m.).
2000 gegužės 30 d. įvyko Takiro (Такыр, turkiškas reljefo terminas) pirmos kazakų roko operos-baleto premjera. Vaidinimo tikslas atkreipti dėmesį į Aralo jūrą ištikusią nelaimę.
[taisyti] Nuorodos
- http://www.worldlakes.org/lakedetails.asp?lakeid=9219
- http://enrin.grida.no/aral/aralsea/english/arsea/arsea.htm
- http://www.infoplease.com/ce6/world/A0804507.html
- http://www.livinglakes.org/month/2-aralsea.htm
- Aralo jūros nuotraukos
[taisyti] Išnašos
- ↑ http://www.esa.int/esaEO/SEMUVZXO4HD_index_0.html
- ↑ http://www.lternet.edu/asm/2006/posters/poster.php?poster_id=453
- ↑ http://www.globalsecurity.org/wmd/world/russia/vozrozhdenly.htm
- ↑ http://www.nti.org/d_newswire/issues/newswires/2002_11_20.html
- ↑ http://www.american.edu/ted/aral.htm
- ↑ http://www.lawrence.edu/dept/environmental_studies/aralsea.html
- ↑ http://news.bbc.co.uk/2/hi/science/nature/3846843.stm
- ↑ http://earthobservatory.nasa.gov/Newsroom/NewImages/images.php3?img_id=4819
- ↑ http://www.ecoworld.com/home/articles2.cfm?tid=354
- ↑ http://www.peopleandplanet.net/doc.php?id=384
- ↑ http://www.worldbank.org.kz/WBSITE/EXTERNAL/COUNTRIES/ECAEXT/KAZAKHSTANEXTN/0,,contentMDK:20976904~pagePK:141137~piPK:141127~theSitePK:361869,00.html.
- ↑ http://www.oilvoice.com/LUKOIL_Overseas_Signs_Aral_Sea_Oil_And_Gas_Field_Exploration/7267.htm
| Šis straipsnis buvo tapęs Savaitės straipsniu |
| Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją. |

