Dešimtinė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Dešimtinė – religinis judaistų ir krikščionių mokestis, sudarantis 1/10 tikinčiojo pajamų.

Dešimtinę nurodyta mokėti krikščioniškoje Biblijoje ir judaistų Skaičių knygoje (18,24-28). Šis mokestis buvo plačiai praktikuojamas viduramžiais. Dalis surinkto mokesčio ėjo bažnyčios savininko išlaikymui, o dalis kunigui, kuris dirbo toje bažnyčioje. Taip pat dalį pajamų bažnyčios savininkas gaudavo ir už kitus liturginius patarnavimus.

Šiais laikais jį nurodoma mokėti kai kuriose protestantiškose krikščionybės atšakose ir baptistų, tikėjimo žodžio, septintos dienos adventistų bendruomenėse. Jo apskaičiavimas ir sumokėjimas yra tikinčiojo sąžinės reikalas. Religinių bendruomenių lyderiai jo mokėjimo sąžiningumą tik netiesiogiai gali kontroliuoti ir įprastai tik paskatina mokėti ar sugėdina nemokančius. Už jo nemokėjimą kaip bausmę gali atsisakyti atlikti liturginius patarnavimus.

Krikščioniškoje Europoje dešimtinė buvo įvedama palaipsniui ir įvesta ne anksčiau, kaip nuo XII a. antros pusės. Mokėti dešimtinę privalėjo žemės savininkai ir valstiečiai. Mokestis buvo lygus 1/10 teorinių pajamų. Ją mokėdavo grūdinių kultūrų ryšuliais ar grūdais. Dešimtinė buvo konfliktų XIV a. ir XV a. Lenkijoje priežastis. Dešimtinė išsilaikė net iki XIX a.: Galicijoje panaikinta 1848 m., Lenkijos karalystėje 1864 m.

Biblijoje dievas yra visko, ką turime ir kuo naudojamės (Ps. 24,1; Agg. 2,9; Ps. 50,10-12), savininkas, todėl geri tikintieji dievui skolingi 1/7 laiko (Įė. 20,8-11), dešimtą dalį pajamų (Kpł. 27,30-32; Rdz. 14,18-20; 28,20-22; Hiob 34,33; Malach. 3,8-12), kitas dovanas ir paaukojimus (Pwt. 16,16.17). Pats Jėzus Kristus patvirtino dešimtinės aktualumą (Mat. 23,23) savo misijoje (Mat. 6,31-34).