Paprotinė teisė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Paprotinė teisė - nerašyta teisė (ius non scripta); teisės normos - taisyklės, teisinę galią įgijusios, kadangi jos galiojo ir faktiškai veikė ilgą laiką (lot. consuetudo), o jų privalomumas kilo visuotinai pripažinus jų norminę reikšmę, svarbą, teisinę būtinybę jas vykdyti (lot. opinio necessitatis arba opinio iuris) reguliuojant visuomeninius santykius. Paprotinę teisę veikia ir visuomeniniai įpročiai, kiti nerašyti elgesio modeliai bei standartai.
Paprotinė teisė, veikianti tik tam tikroje teritorijoje, observancija (pvz., bendrijos, bendruomenės teisė). Ji yra teisės šaltinis.
Paprotinė teisė - pozityviosios teisės dalis, kadangi sukurta žmonių žmonėms. Kita pozityviosios teisės dalis - rašytinė teisė: kompetentingų asmenų, organizacijų nustatyta teisė - parlamento įstatymai, ministerijų norminiai aktai, darbdavio patvirtintos vidaus taisyklės ar kt.
Paprotinė teisė Kontinentinės teisės valstybėse negali būti pagrindas taikyti valstybines sankcijas už teisės pažeidimus (baudžiamoji teisė, administracinė teisė). Toks draudimas nėra įsakmiai įtvirtintas Angloamerikiečių teisėje (Common Law) ir tarptautinėje teisėje.

