Antinomija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

   Šis straipsnis ar jo skyrius turi būti peržiūrėtas.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Antinomija (gr. anti ‘prieš’ ir nomos ‘įstatymas’}}) – prieštaravimas įstatyme ar įstatymo prieštaravimas pačiam sau, situacija, kurioje prieštaravimai turi vienodą pagrindimą ir jų teisingumą ar melą negalima paaiškinti paradigmos rėmuose; prieštaravimas tarp dviejų būklių pripažįstamas vienodai žalingas ar kitais žodžiais prieštarauja dviem įstatymams.

Supratimas „antinomija“ senovės Graikijos filosofijoje (Platonas, Aristotelis), nors dažniau buvo naudojamas terminas „aporija“; tada buvo suformuluotos kai kurios semantinės antinomijos, pavyzdžiui, melagio paradoksas (Evbulidas iš Mileto). Paprasčiausiame „Melagio“ variante žmogus sako: „Aš meluoju“ ar „Tai ką dabar aš sakau yra melas“. Jei jis pasakė neteisingai, tai jis pasakė tiesą ir ką jis pasakė nėra melas. Jei kas pasakyta nėra melas, o sakantis tvirtina, kad tai melaginga, tai jo pasakymas melagingas. Tokiu atveju jei jis meluoja, jis sako tiesą ir atvirkščiai.

„Melagio“ paradoksas padarė didelį įspūdį Evbulido amžininkams. Yra legenda, kas kažkoks Filitas Koskis negalėdamas išspęsti šio paradokso nusižudė, o garsus senovės Graikijos logikas Diodoras Kronosas prisiekęs nevalgyti tol, kol neišspręs šio paradokso mirė taip ir neišsprendęs šios problemos.

Antinomijų formulavimui ir analizei daug dėmesio skyrė Skolastikos logikai.

Kantas sąvoką „antimonija“ naudojo pateisinti pagrindine savo filosofijos tezę, pagal kurią protas negali išeiti iš savo jausmų patirties ir suprati „daiktus savyje“. Pagal Kanto mokymą tokie bandymai privedą protą prie prieštaravimų, taip kaip duoda galimybę pagrįsti tvirtinimą (tezę), taip ir paneigti (antitezę) kiekvienoje iš sekančių „švaraus proto antimonijas“:

  1. Pasaulis turi ribas – pasaulis neturi ribų.
  2. Kiekviena sudėtinga substancija susideda iš paprastų dalių – nėra nieko sudėtingo.
  3. Pasaulyje yra laisvės – pasaulyje nėra laisvės, nes karaliauja tik priežastys.
  4. Yra pasaulio pirma priežastis dievas – nėra pirmos priežasties pasaulio.

Kantas aiškina „antinomiją“ kaip prieštaravimą, į kurią teorinis protas (vok. Vernunft) susiginčija pats su savimi ar su svarstymu (vok. Verstand), kai jis absoliučią idėją priskiria visų reiškinių priežasčiai. Iš čia atsirado vienas kitam prieštaraujantys įstatymai ir abejotinos teorijos. Ar nepatenkinantys mūsų protą reikalavimai, ar nepasiekiamai mūsų svarstymams.

Antinomija apima tokius klausimus kaip: baigtinė ar begalinė – Visata, erdvė, laikas? Yra nedalomi atomai ar materiją galima dalinti iki begalybės? Gamtoje egzistuoja tik būtinumas ar galimas laisvas atsitiktinumas? Yra visatoje ar ne reikalinga esybė ar ne? Taip kaip antinomija šiame atvejyje yra tame, kad galima patiekti vienodą skaičių įrodymų patvirtinimui ir paneigimui kilusiems klausimams, tai antinomijos sprendimas priveda prie išvados, kas žmogaus pažinimas galiausiai sutinka užtvarą, kurios nei peržengti nei nugalėti negalima.

Pagal Kantą mes žinome apie erdvę, laiką, materiją, priežastis ir t. t. tik kaip apie fenomenalius reiškinius, bet nieko nežinome kokie jie patys savyje (numenai). Todėl mes turime atsisakyti nuo dogmatinių šių klausimų tyrimų; absoliutaus ir begalinio idėjos turi tik reguliuojančio principo reikšmę, t. y. ji pati netarnauja pažinimo prasiplėtimo šaltiniu, o tik vadovaujančiu siūlu vis daugiau ir daugiau progresuojančiam žinių prasiplėtimui.

Gegelis pažymėjo Kanto antinomijų svarbumą, nes jie atspindi požiūrių dialektinį charakterį. Antinomijos ar prieštaravimai pagal jį egzistuoja „visur visuose įsivaizduojamuose supratimuose ir idėjose“.

Kanto antinomijos nėra antinomijos pagal dabartinę formalią logiką, nes tezių ir antitezių pagrindimas juose neįsivaizduojamas logiškuose ir teisinguose svarstymuose. XIX a. ir XX a. logikoje ir matematikoje (Теория множеств) buvo sutikta tikrų antinomijų, kas yra viena iš priežasčių kodėl suaktyvėjo tyrimai logikos ir matematikos pagrindu.

Antinomijos dalinamos į logines ir semantines.

Antinomijos atsiranda pasėkoje subjektyvių klaidų, bet surištos su dialektinių supratimo procesu.

[taisyti] Nuoroda