Nacionalizmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Nacionalizmas yra ideologija, vienu metu atsiradusi keletoje Europos valstybių XIX a. Kai kurių mokslininkų teigimu, nacionalizmo negalima laikyti ideologija, kadangi jis neturi nuoseklaus ir savito idėjų rinkinio, o pagrindines savo idėjas skolinasi iš kitų ideologijų. Manantys priešingai teigia, kad nacionalizmas visose šalyse turi panašią struktūrą, nes nacionalizmo naratyvai yra mėgdžiojami, nors patiems nacionalistams tai sunku pripažinti. Unikalią nacionalizmo kaip ideologijos šerdį sudaro tokie teiginiai:
- pasaulis yra padalintas į tautas
- kiekviena tauta turi teisę spręsti savo pačios likimą
- tauta yra pagrindinis valdžios šaltinis
- sava tauta, kalba, kultūra laikoma labai svarbia, išskirtine
Taigi, nacionalizmo ideologija teigia, kad etninės ir politinės sienos turi sutapti. Pagal E.Gellner apibrėžimą nacionalizmas tai "visų pirma principas, pagal kurį politinis ir nacionalinis vienetai turi sutapti"[1].
Nacionalizmas išlieka svarbia XXI a. ideologija, nors jau nuo XX a. vidurio buvo pranašaujamas šios ideologijos galas, silpstant tautinėms valstybėms, stiprėjant globalizacijai.
Civilizuotame pasaulyje „nacionalizmo“ sąvoka dažnai vartojama neigiama prasme, kadangi žmogaus pernelyg didelis pasididžiavimas savo tauta gali rodyti jo menką kultūrinį išprusimą, pasenusį pasaulėvaizdį, ksenofobiją.
Yra daug įvairių nacionalizmo apibrėžimų. Nacionalizmas siekia savo tautos nepriklausomybės, vienybės ir klestėjimo. Nacionalizmui būdingiausias teiginys, kad tautos ir valstybes sienos turi sutapti. Iš čia atsiranda mažumų klausimai, asimiliacija. Nacionalinėje valstybėje, apie kurią svajoja nacionalistai mažumos tampa problema. Dėl įsitikinimo, kad kiekviena tauta turi turėti „savo“ valstybę politiškai nacionalizmas dažnai susijęs su išsivaduojamaisiais judėjimais.
Priklausymas tautai nacionalistų požiūriu nėra pasirinktinas dalykas – jis atsiranda kartu su gimimu, todėl tautinį identitetą galima prarasti, tačiau negalima jo pasirinkti.
[taisyti] Susidarymo priežastys
Nacionalizmo susiformavimo priežastys įvairios. Dažniausiai jis susiformuoja tautai atsidūrus priespaudoje, taip pat sumenkėjus valstybės reikšmei pasaulyje. Nacionalizmas dažnai susiformuoja iš pernelyg didelio patriotizmo (pvz., Sąjūdis ir Lietuvos išsivadavimas 1988-1991 m., Estijos politika dėl Bronzinio kario paminklo 2007 m.), kartais tiesiog nacionalizmo bangos prasiveržia po nėsėkmingų sporto varžybų, įvykus etniniam ar politiniam konfliktui. Tačiau ši nacionalizmo forma yra švelni ir dažniausiai panaikinus priežastį dingsta. Tačiau dėl sumenkėjusios, subyrėjusios valstybės, dėl teritorijų kylantys nacionalistiniai judėjimai daug pavojingesni: ši ideologija labai paplito Vokietijoje, po I pasaulinio karo pralaimėjimo, Italijoje dėl tos pačios priežasties, nacionalizmo banga kilo Serbijoje po Jugoslavijos subyrėjimo. Šiuo metu nacionalistinės jėgos vis labiau plinta Rusijoje. Nacionalistinės partijos paprastai priskiriamos dešiniajam partijų spektro sparnui. Kraštutinė nacionalizmo forma vadinama šovinizmu. Iš jo gali išsirutulioti ir fašizmas.
[taisyti] Rytų ir Vakarų nacionalizmas
Dalyje teorinių darbų apie nacionalizmą pabrėžiama, kad nacionalizmas kaip ideologija ir judėjimas turėtų būti skirstomas į vakarietiškąjį, kuriam labiau būdingas tapatinimasis su valstybe, ir Rytų Europos, kuris esą stipriai įtakotas vokiečių filosofo J.G.Herderio idėjų, kuris pabrėžė individų priklausymą etniniu ir kalbiniu pagrindu apibrėžtai tautai (Volk). Kitos teorijos šį skirstymą neigia, nurodydamos jo schematiškumą. Pasak šių autorių tiek vakarietiškajam, tiek rytietiškajam nacionalizmui priskiriami bruožai randami ir rytuose, ir vakaruose.
[taisyti] Nuorodos
- Nacionalizmo pabaiga?
- [1] Gellner E. Nations and Nationalism. Ithaca:Cornell University Press, 1983, p.1.

