Žemietijos maršalka
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Žemietijos maršalka (lenk. Marszałek ziemski, lot. mareschalus, comitiorum director) – vienas aukščiausių Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos žemietijų valdžios pareigūnų.
Pareigybę įsteigė Vladislovas Jogaila apie 1398 m. Žemietijos maršalką karalius skirdavo iš 4 kandidatų, kuriuos atrinkdavo žemietijos seimelis. Lenkijos karalystėje tokių pareigų nebuvo.
[taisyti] Įgaliojimai
1409 m. karo atveju žemietijos maršalkai buvo suteikti tokie pat įgaliojimai, kokius turėjo Karūnos kaštelionas. Žemietijos maršalka surinkdavo pašauktinių kariuomenę ir atvesdavo ją į vaivados paskirtą vietą. 1631 m. žemietijos maršalkos įgaliojimus apibrėžė seimas savo konstitucija.
Žemietijos maršalka taip pat buvo teismo pareigūnas ir turėjo teisę teisti žemietijos teisme.

